Sąmonės srautas

Ramybės nedavė nepastovūs, bet kaip skustuvas aštrūs prisiminimai. Ilgesys man – akyse įrėžtas. Nepastoviame pusiau sapne jau kelintą kartą kritau į jos angą, lengvame senos plokštelės fone girdėjau duslų jaudinančios putliakrūtės merginos balsą . Ji gulėjo išskėstomis rankomis ir kojomis. Ilsėjosi. Aš švelniai kasiau jos pilvuką, visai taip, kaip tai dariau savo numylėtajai, kuri visada mane traukė savo žaismingumu ir nerūpestingumu. Jos nebylios mintys, žodžiai bei žvilgsnis buvo lyg baltos gležnos gėlės, kurias ji nedrąsiai dalino gražiausio žydėjimo metais. Ta erotiškai kukli mergina!..
Taikiklio okuliare vienas kitą keitė mašinų ratų vėžės ir nepažįstami žmonių veidai. Aplinka tirpo rūke, ir akyse vis atsiverdavo begalinė sniego baltumo tuštuma, vis primindama man ją dėvinčią aksiominę bliuzelę su, kaip visuomet, gundančio ilgio dekoltė apie kaklą.
Visoje šitoje dienos bereikšmėje erzelynėje, pilkame bei niūriame didelio miesto fone, nuo soboro, per dūmelį, maždaug už pusantro šimto metrų, buvo matyti tamsus besikūprinančio žmogaus siluetas. Nejaugi tai jis. Pasitikslinu per binoklį. Taip, tai jis: mano taikinys. Nedvejodamas tvirtai įremiu Dragunovo snaiperio šautuvo buožę į išorinę menties ataugą. Nusitaikau. Taikiklyje - senyvo amžiaus, vidutinio ūgio liesokas vyrukas, kurio įdegusiame nejudriame veide švietė išblukę balti antakiai. Ką aš darau? Atpalaiduoju rankas, prisuku duslintuvą, nusiimu ausinę kepurę: noriu girdėti, ar bent geriau įsivaizduoti, jo agonijos klyksmus. Vėl nusitaikau, šįkart rimtai. Tylus šūvis nugriaudi, kai senuolis sustoja prie katalikiško namo gyvatvorės, norėdamas prisidegti kubietišką cigarą. Kulka kiaurai perskrodžia abi kojas: dešiniosios girnelę ir kliudo kairiosios blauzdikaulio viršutinę dalį. Viena kulka – dvigubai didesnis, bet nepribaigiantis skausmas…
Akinantis blyksnis: vėl ji lyg vaiduoklis išnyra mano pasąmonės gelmėse. Tiesiog iki deginančio karščio žarijomis nuklotu grindiniu ji, ugninėm plevenančiom garbanom, atkakliai suka ratus per bemiegį, iki raudonio įkaitusį, karcerį. Jos nuožmaus pykčio, grynos neapykantos ir tyro stingdančio liūdesio žvilgsnis nustelbia mane į neaiškią erdvę…
Palaukite, kur aš? Gerai įsiklausius, išgirdau plevenančius ant medžių rudeninius lapus. Mušė šaltas prakaitas – kažkodėl nejaučiau kojų. Prasimerkęs užklumpu save begulintį ant šalto pilko asfalto, nedidelio katalikiško vienaaukščio namo priekiemyje. Šįkart nesikankinsiu klausimais ir leisiu sąmonei tekėti ramiai. Laikas, atrodo, sustojo. Dar akimirka, ir mes būsime kartu.
Nebylus žudikas pasiunčia antrą preciziškai tikslų šūvį į pakaušį.