Vergė

Karšti bučiniai ieškodami sagų skverbėsi po jos nuogo grožio mantija. Ji tylėjo, ieškodama langų savo mažoje išniekinto tikėjimo šventykloje. Langų nebuvo ir ji nepajėgė suprasti, kaip jis pateko į vidų. Ne. Tokie kaip jis pro duris nevaikšto. Jis atėjo tyliai. Iš pradžių buvo nepastebimas, kaip ir daugelis stebuklų. Sekė ją. Tyrinėjo. Nurenginėjo.
Mintis.
Naktis.
Krūtis.
Švelnus ir paslaptingas. Dosnus. Gėlėmis. Pažadais. Vilionėmis. Savo užburiančiomis akimis
pavergė jos šventovę, perpiešdamas ją iš naujo, tik tamsesnėmis spalvomis. Padegdamas altorių ir iš sakyklos vogdamas žmonių nuodėmes, maitindavo ją žiauriausia tikrove. Jos juodas vienuolės apsiaustas pamažu bluko, plyšo, slinko žemyn švelnia oda, atidengdamas kadaise nužudytų svajonių paliktus randus. Ir tada ji tapo laisva. Pirmą kartą atsakė į jo tylintį bučinį, priversdama jį prabilti ir kartu prabildama pati. Dieviškoje ekstazėje ji parklupo po jo geismu spinduliuojančiu kūnu ir meldėsi jam.
Švelniais prisilietimais, bučiniais ji meldėsi dviem šėtoniškoms akims, ryte ryjančioms kiekvieną jos kūno lopinėlį. Jis prisispaudė ją dar arčiau ir nusikvatojo klaikiu juoku, sudrebindamas paslaptingosios karalystės sienas. Šventųjų paveikslai krito ant jos nuogo kūno, krauju aptaškydami šėtonišką šypseną. Užsidėjęs gobtuvą ir neskubėdamas jis žengė griūvančios bažnyčios durų link. Tamsos šešėliai nusekė paskui jo tolstantį siluetą, ir kančios iškreiptas pilnaties veidas
nedrąsiai pažvelgė žemyn. Tamsiausiame žemės kampe jis išvydo griūvėsiuose paskendusį kapą. Ten buvo palaidota meilė.