Kelionė į ateitį naudojant medį, kirvį ir radiją

Kai aš tai padariau, jie nustebo, o jautrios moterys sustojo aplink medį ir ėmė verkti, tos kalės.

Negalima sakyti, kad man nebuvo nieko šventa - jos buvo neteisios, taip kalbėdamos. Gyvenime man patiko daug dalykų, pirmiausia – anglų kalba. Ta šeima prieš išvažiuodama į Londoną padovanojo man mažą radijuką, parduotuvėj jis kainuoja 189 LT, su ausinėmis. Su niekuo juo nesidalinau, pasakiau, kad groja tik vieną stotį, ir mane paliko ramybėje.

Aš tyli, bet gudri.

Ta stotis yra BBC. BBC world service.

Klausiausi ir įsivaizdavau, kad esu Londone kartu su jais. Kad vaikštinėju po Pikadilio aikštę, klausausi Didžiojo Beno ir susiduriu su „daugybe sunkumų“ (tos moters žodžiai), pvz., kad man reikia eiti į mokyklą ir susipažinti su naujais vaikais, kurie nebūtinai yra labai draugiški.

Vaikai retai kada būna draugiški. Todėl laukiu nesulaukiu, kada man bus keturiasdešimt.

Vaikščiojau ir klausiausi, miegojau ir klausiausi, sėdėjau tyliai ir klausiausi. Žinoma, kad suprantu angliškai. Tai mane skiria nuo kitų žmonių ir suteikia pranašumo jausmą, o kartu ir vienatvės.

Visi priprato, kad į klausimus atsakau angliškais žodžiais. I didn‘t get your question, sorry. Would you shut up, please. Behave yourself. Čia niekas dėl nieko nesijaudina ir nesidomi vienas kitu. Tu tik netrankyk galvos į sieną, nesikeik ir nevok, visa kita gali daryti.

Man patinka riboti savo laisvę. Pvz., neuostau klijų ir niekada jų neuosčiau. Man patinka blaivus mano protas, todėl negeriu ir net nerūkau.

Kioskelyje pirkdavau elementus ir svaiginausi radiju. Visada po ranka turėjau žodyną. Jeigu ko nors nesuprasdavau, pažiūrėdavau. Laukiau tos dienos, kai sutiksiu pirmą tikrą anglą ir pasakysiu jam – Sir... arba Madam... Would you excuse me...

Penktadieniais būdavo gera muzikinė laida, išklausydavau ją tris, o taip - tris kartus, nes ji būdavo kartojama, kaip ir visos laidos – labai patogu tiems, kurie mokosi kalbos geriausiai supranta iš trečio karto.

Klausydavausi ir autobuse.

Penktadieniais einu į vaiknamį, paimu Miką, ir autobusu važiuojam namo.

Mikas yra antrokas, jis mano tikras brolis, nepaisant visko.

Miko tėvas yra kitas, negu mano, bet nėra tikresnio brolio už Miką, be to, motina išsiskyrė su Miko tėvu ir vėl gyvena su mano tėvu, taigi viskas sustojo į savo vietas.

Nepasakosiu apie mamą. Ji gera. Manau, ji tikra krikščionė ir tikra trečio laipsnio bodhisatva, o tai reiškia, kad nesiekia nieko sau, tik rūpinasi kitais. Tokia jau ji yra.

Žinoma, mano tėvas ją daužo.

Vieną kartą klausiausi per BBC laidos apie domestic violence. Well, galvojau tada. Ispanijoje viena partija laimėjo rinkimus tik todėl, kad pažadėjo moterims kovoti su domestic violence. Žodis violence yra violetinės spalvos, o žodis domestic suteikia jam chloro skonį. Moterys patikėjo ir atėjo į rinkimus gausiai kaip niekada, o Ispanijos vyrai, kurie yra macho, liko namie žiūrėti televizoriaus, gerti ir daužyti kumščiu į stalą nesulaukdami, kada tos moterys pareis. Jos parėjo ir kaip visada buvo patasytos už plaukų, tačiau partija rinkimus laimėjo ir paskelbė, kad nuo šiol problema nr. 1 Ispanijoje yra terorizmas, o problema nr. 2 yra smurtas namuose.

Kai Miko dar nebuvo, o aš buvau maža, miegodavau tėvų kambaryje.

Mama ir tėvas kartu sudėjus yra vadinami tėvais.

Taigi, miegodavau jų kambaryje, o tiksliau ne miegodavau, o laukdavau, kol tėvas grįš. Įėjęs į miegamąjį, uždegdavo šviesą ir prieidavo prie mano lovos. Neprievartaudavo manęs ir net nepaliesdavo, tik pasakydavo – „žinau, kad nemiegi, aš viską žinau“.

O paskui pradėdavo ją mušti.

Žinodavo dėl to, kad buvo aiškairegis, o gal dėl to, kad mano akių obuoliai judėdavo po užmerktais vokais, nieko negalėjau padaryti. Todėl tik atsidusdavau ir suniurnėdavau, norėdama jį įtikinti, kad tikrai miegu ir nesu niekaip susijusi su tuo, kas čia darosi.

Paskui mano gyvenimas smarkiai pasikeitė. Gimė Mikas, kuris man labai patiko. Miegojau nebe tėvų kabary, o didelėj patalpoj kartu su kitomis mergaitemis toli nuo tėvų kambario – dvi valandos, jei autobusu, ir valanda, jei mašina.

Tai buvo mano išradimas - pigi ir paprasta kelionė laiku. Penkias dienas gyvenau dabartyje skaitydama knygas, tylėdama ir galvodama, ką dabar veikia mama ir Mikas, o paskui sėsdavau į autobusą, kuris iš tiesų buvo mano valdoma laiko mašina, ir grįždavau į praeitį.

Mano gyvenimas buvo toks geras, koks tik galėjo būti. Nemanau, kad jam apskritai galima kelti k0kius nors reikalavimus, pvz., kad jis turi būti pūkų patalo gerumo ar atostogų prie jūros kvapo, ar kad žmonės yra nusipelnę laimės vien už tai, kad gimė. Gyvenimas turi teisę būti sunkus ir kartais net nepakeliamas, gerų dalykų jame taip pat turi būti, bet nereikia jų norėti dažniau negu kartą per metus, nes nuo per didelio kiekio gerų dalykų žmogus išpuiksta.

Nusistačiau šitą vieno gero dalyko per metus taisyklę,  o vėliau pamačiau, kad atsisakydama vieno gero ranka pasiekiamo, bet nelabai reikalingo dalyko automatiškai įgyju teisę į dar vieną gerą, o gal dar ir geresnį dalyką. Extra, kaip sako anglai.

Pvz., vos pradėjau miegoti ne lovoje, o ant žemės, atsirado ta šeima.

Moteris, vyras ir vaikas. Man patinka tokios šeimos - kaip iš filmų. Visi su paltais, nes buvo žiema, jie nukrito kaip iš dangaus. Žinoma, mano nuopelnų menkinti irgi nereikia. Gerai mokausi, o globėjai mėgsta gerai besimokančius, tvarkingus ir tylius vaikus, ypač mergaites.

Taigi, jie atsirado. Leidau jiems jaustis gerai, gėriau jų arbatas, valgiau pyragus, žaidžiau su vaiku. Paklausiau, ar galiu kartais atsivesti Miką, ir jie leido.

Mus pasiimdavo kas antrą savaitgalį, todėl  kelionių laiku geografija išsiplėtė. Dabar kas antrą savaitgalį ir per šventes mėlyna blizgančia mašina kartu su Miku keliaudovom į ateitį.

Jie buvo visai kitokie, negu iki šiol matyti žmonės. Gal nebent mūsų biologijos mokytoja yra kiek panaši. Man patiko, kad jie daug kalbėdavosi apie tokius dalykus kaip Visatos stygos, žaidimo teorija ar klimato atšilimas, vartojo daug įdomių žodžių ir dažnai juokaudavo. O paskui jie nusprendė išvažiuoti, labai greit susiruošė ir viską man paaiškino.

Aš taip pat manau, kad jiems Londone bus geriau - ten visi yra kaip jie, o ne kaip mes. Žinau tai, nes skaitau knygas, kurias parašė  Londone gyvenę žmonės. Pavyzdžiui, Čarlzas Dikensas - jis tikrai buvo decent man.

Galima pasakyti, kad mano ir net Miko atžvilgiu jų poelgis buvo nedoras. Bet viskas priklauso juk nuo požiūrio, ir vieną naktį man palengvėjo, kai supratau, kad galiu atsisakyti jų pati ir kad taip būsiu sutaupiusi vieną papildomą gerą dalyką.

Taip ir buvo, nes ryte jie atvažiavo atsisveikinti ir įteikė man radijuką.

Žinoma, pažadėjo rašyti, ir netgi rašė, bet niekada neatsakiau ir net neskaičiau laiškų. Jų kelionės į praeitį manęs nedomina.

Nes dabar aš keliavau į Londoną ir po visą pasaulį, tai juk BBC world service, wherever you are, net kai grįždavau namo ir vėl atsidurdavau praeityje.

Tą vakarą iš pradžių viskas buvo kaip visada. O paskui man kažkoks šišas užėjo – pasakiau jam, kad daugiau taip nebus, pasakiau, kad baigtų, kad paliktų mus ramybėj, let us alone. Stovėjom lauke, prie tvarto, kur kapojau malkas. Kai užsimojo malka prieš mamą, smeigiau jam kirviu į galvą.

Paskui viskas buvo kaip filme,  turėjau savo advokatą ir savo tardytoją, jauną moterį dažytomis lūpomis. Moterys nejaučia, kad nusidažiusios lūpas atrodo vulgariai.

Advokatas iš pradžių sakė, kad nieko baisaus nebus, nes visų pirma aš esu nepilnametė, o be to, sakė jis, tai juk buvo būtinoji gintis. Nothing special. Ta šeima man skambino iš Londono ir pažadėjo atvažiuoti, kai tik galės.

O paskui kaimynas papasakojo, kad esu ne kartą prie visų pasakius tėvui, kad jei jis dar kartą palies mamą, aš jį užmušiu.

Patvirtinau, kad tikrai taip kalbėjau, tada jie man pasakė, kad reikalai keičiasi, nes čia jau yra suplanuota žmogžudystė.

Todėl jie man uždraudė matytis su Miku. Tos kalės pasakė, kad reikia jį saugoti nuo manęs ir nuo mano blogos įtakos, kad esu pamišusi ir bejausmė ir kad man nėra nieko šventa.

Kalbėjo ir kalbėjo, atėjo psichologė, kuri buvo žiūrėjusi daug spektaklių apie tėvažudžius vyrus, bet su manim jai sunkiai sekėsi, radijo elementai išsikrovė, naujų man niekas nedavė ir aš praradau ryšį su pasauliu.

Šiais laikais, kai inkvizicija visi baisisi, žmogaus atskyrimas suvokiamas kaip tobula bausmė. Tai nebuvo dora iš jų pusės, juk padariau tai, ką jau seniai turėjo padaryti kiti, be to, prisiėmiau sunkią nuodėmę ir dabar eisiu pragaran, teismų ir kalėjimo už tai man tikrai nereikia, tai mano asmeninis reikalas, ir niekas čia neturėtų kištis. Norėjau pasakyti visiems, kad nesu pavojinga niekam, neplanuoju žmogžudysčių, nes jei planuočiau, tikrai kitaip būčiau darius – esu skaičiusi knygų apie tai, galėjau ko nors įdėti jam į tai, ką jis geria – tokių mirčių esu mačiusi, norėjau pasikalbėti apie tai su kuo nors, ypač su Miku, bet man pasakė – ne.

Todėl aš nuėjau prie to medžio ir pasikoriau.

Ne todėl, kad įsižeidžiau dėl jų žodžių, bet todėl, kad būtinai turėjau pamatyti Miką ir dar todėl, kad tai buvo paprasčiausia būtinoji gintis, necessity defence, the struggle against injustice.

Ispanijoj mane suprastų.

Ir Londone. Ten viskas kitaip.

Aš nemanau, kad gyvenimas turi būti būtinai geras ir lengvas, ar kad žmonės nusipelno laimės vien todėl, kad jie yra gimę. Neturiu teisės skųstis. Esu patyrusi liūdesio, esu kai ko atsisakiusi, bet visada už tai gyvenimas man sumokėdavo gerais dalykais. Pvz., vienąkart pažadėjau sau nelūdėti dėl to, kad nesu mačiusi jūros, ir Mikas iškart pasveiko, o jau sakė, kad jo žarnos susipynusios ir nieko negalima bus padaryti.

Taigi, aš žinau, kas yra laimė, ir žinau, kad gyvenimas neturi visas buti sudarytas vien iš jos. Žinau, kad gali būti visaip, netgi gali būti nepakeliama. Ypač jei esi išbaigus savo gerų dalykų davinį daug anksčiau, negu tau sueina keturiasdešimt.

Tikiuos, jie atiduos mano radiją Mikui.