Nuvaliau trupinius nuo stalo. Keli liko. Perskalavusi skuduriuką dar kartą nuvaliau stalą. Kad blizgėtų. Kai paviršius nudžiūvo, vėl ištryniau jį šlapiu skuduriuku- kad blizgėtų. Pastarąsias savaites gyvenau šiukšlyne- man to reikėjo. Kai man reikėdavo, sėdėdavau medyje, kai reikėdavo, išberdavo vien apie tai pagalvojus, kai reikėdavo, prisivalgydavau iki žemės graibymo, kai reikėdavo, badaudavau, kai reikėdavo, klykdavau, kai reikėdavo, tylėdavau iki žemės graibymo. O dabar blizginau stalo paviršių. O kai išėjau pasivaikščioti, susitikau kaimynę, kuri pasakė, kad kaimynas bandė persipjauti venas. Kartais žmonėms taip norisi kažko gražaus.
Šiandien radau naujus namus ir naujus kaimynus, o dabar sėdžiu ir stebiu gėlę. Vakar irgi stebėjau gėlę. Ir dar noriu prisivalgyt iki žemės graibymo bet negaliu.
Tikiuosi kaimynas sveikas. Juk žmonės taip bijo mirties. Net ir kaimynai.