Paminti trapumą

Kraujas srovens kūno ir plieno vienybėj
Tirps vakaro saulės spalvoj
Rytojaus lietus nuplaus
Rūdžių dėmes iš audinio odos,
Pasiliekančias kaskart atmintyje mūsų.

Šis finalinis veiksmas skirtas gyvenimui apkabinti turbūt.
Juk niekas negimsta iš jėgos ir niekas niekados
Tik gimusiems po skardžia pykčio žvaigžde:
Pamirškim savo trapumą.

Kris ir kris lietus
Žvaigždių ašaros
Ašaros žvaigždžių
Kris ir kris
Trapūs
Trapučiai esame
Metaliniais šarvais išdabinti

Nusimesti jungą ir lėkti su nuogybe laukais.
Pasibelst į kaimyno langą ir padovanot laisvę
Pražydusią ant audinio odos.