jausmai

- Aš nieko nejaučiu, - sako jis man - neturiu jausmų. Man viskas vienodai nuobodu. Man nejuokingi pažįstamų žmonių (,nes draugų nėra) juokai, man napikta, kai mažametis berniūkštis kankina katiną. Aš nemyliu savo motinos ir nejaučiu dėkingumo už tai, kad ji mane pagimdė. Man nerūpi, kiek gausiu iš kontrolinio darbo.
- Kodėl man meluoji?
- Kaip man tau įrodyti, kad tai tiesa? Man nerūpi tu, tavęs galėtų ir nebūti. Nejaučiau liūdesio, kai mirė mano senelis. Šeima tėra žmonės, gyvenantys kartu, nes neturi kito pasirinkimo. Nebijau vaikščioti tilto turėklais, nes mirties nebijau. Bijoti mirties dėl nežinomybės yra beprasmiška. Taip pat negali žinoti, kas atsitiks su tavim ateity.
- Kodėl man meluoji?
- Klausyk, jeigu tu netiki manim, tai kodėl su manim bendrauji? - Jis išrausta, kūnas ima lengvai virpėti. - Ar aš teisingai elgiuosi susitikinėdamas su tavim?
Lengvas skardus juokas nuskamba nuo vieno parko suolelio, kur sėdi du žmonės. Švelnus vėjelis pakedena merginos plaukus, ji ranka nubraukia juos nuo veido, įsikimba į vaikino ranką ir taria:
- Aš tau paaiškinsiu, ką tu jauti. Tu jauti apatiją aplinkai. Tai pirmas dalykas. Antras dalykas - tu sutrikai, kai aš tavęs paklausiau, kodėl man meluoji. sutrikimas irgi jausmas. Tu didžiavaisi, kad gali vaikščioti tilto turėklais nebijodamas mirties. Įtūžai, kai aš antrą kartą paklausiau, kosėl man meluoji ir abejojai dėl mūsų santykių vertės. O svarbiausia, tu bijai pats sau prisipažinti, kad tu ne išskirtinis ir daug ką jauti. Todėl nemeluok bent pats sau, jei jau melu bandai įtikint kitus.
Vaikinas skelia merginai antausį. Lūpų kamputyje pradeda sunktis kraujas. Vaikinas, drebėdamas iš pykčio ir baimės, pakyla nuo suoliuko ir tekinas pasileidžia namų link.