Valgytojai

Mano kelionei netrukdė. Prekybos namų durys čepsėjo
juodomis guminėmis lūpomis, išpūsdamos drėgną orą.
Žmonės buvo čiaumojami ramiai tarsi nieko nebuvę.
Buvo panašūs į kramtomąją gumą labiau nei į valgį.
Įeidavo ir išeidavo. Vyras raudonu veidu ir violetiniu
kvėpavimu įeidamas laikė rankose penkias baltas rožes,
išeinant jo stuburas tebebuvo beveik toks pat tiesus,
pagal žiedkočius, kaip ir įeinant, tiesa, kvėpavimas
buvo labiau pritemęs, tad atpažinau Valgytojo liežuvį,
nors nebuvau matęs. Žinojau apie juos: buvom
valstybė, kurioje gyventojų mažėjo, sostinėse
auginom stiklo ir metalo baumkuchenus. Numanėm,
kad jie buvo skirti ne žmonėms, bet Valgytojams,
kaip ir tirpstanti žmonių masė. Mano motina jau buvo
aplaižyta. Ją valgė liga: judesiai buvo pusiniai, tyla
nebetiksli, čežanti, balsas atsigręžęs į save
vaikišką.

Valgytojai apsireiškė per vaistines, šių daugėjo.
Mačiau iškištus stiklinius seilėtus liežuvius,
atsiduodančius vaistais ir pinigais. Buvo panašios į
aklanus šunis. Ligonis mitybos grandinėje atitinka
žolę ir vaisius, liga - gyvą mėsą, o vaistų buteliukai
tėra daugybė mažų gerklyčių, ryjančių skerdieną.
Todėl gatvėse jau nebuvo ligonių, jie buvo auginami
specialiuose namuose, juos per akis maitino baltais
ir melsvais chalatais, o galiausiai atiduodavo
vaistams.

Todėl iškeliavau ieškoti nevalgomų daiktų, kurių
neradau  prekybos namuose: sviestas, batonas,
žirneliai, kačių maistas, pamažėl suvalgantis katę,
taurės, lėkštės, žvakės, skalbimo milteliai. Elektros
lemputės, kurios kalba: mes tuoj pakeisime, kas perdegė,
mes degsime iki savo ir jūsų mirties. Intymūs kvapai,
suryjami skysto kvapaus muilo, chalvos saldumas,
pagraužiantis mus iš vidaus tarytum koncentruotas
ploviklis indą. Vienas ant kito sugulę pigūs
frotiniai rankšluostukai, išsausinantys regą.
Galiausiai viskas sukrinta į Valgytojų skrandžius.
Sakot, katės suvalgomos, bet jų murkimas amžinas?
Man jau žinoma apie mažaburnes kates,
murkiančias blausiai lyg vienadieniai katyčiai,
jau žinoma, kaip mažėja murkimo ir verksmo
mažėja. 

Ir neradau nė nevalgomų baldų. Mačiau
tokius pat, su būsimų atodūsių, girgždėjimo,
grikšėjimo tarp dantų ir nuobodžio žymėmis,
kaip ir mūsų namuose. Krėslai ir sofos, atstatę
savo krūtines nelyginant skrudintas vištų šlauneles.
Mūsų moterys, darbštesnės nei vyrai, greičiau
augina raukšles – šitos, regis, labai patinka
Valgytojams. Supratingiausias iš mūsų buvo
Luis Kerol, sakęs, kad alisoms stebuklų šalis galioja
tol, kol joms nesukanka dvylika. Vėliau tampa
valgomos, tai nutuokė Banjamin Franklin, vertinęs
pagyvenusias moteris, patardamas lovoje pridengti
jų veidus – veidai skirti Valgytojams, o ne taip greitai
nokstanti apatinė kūno dalis vis dar tarnauja žmonijai.
Šiai tarnavo penkiasdešimtmetė Elzbieta I-oji,
prisijaukinusi lovoje septyniolikametį grafą
Robertą Daverį. Tai buvo skanu
septyniolika metų.

O aš vis ieškau daiktų, netinkamų Valgytojams.
Niekieno daiktų, sočių daiktų, padengtų tvirtu,
spindinčiu, viską žinančiu glaistu. Esu
užsakytasai maistas į jų namus, kurie ir mano:
šventas, geidžiamas nuobodis.