*  *  *

tavo veido saulei nušvitus debesys nebetenka prasmės
išsklaidyk mano pasąmonėj maišatį minčių šviesiąją prigimtį pažadink
protą nuo mirusių formų simbolių ir mitų apvalyk

teatleisiu aš savo ligoms kūnui baimei bei visa kam kas tamsybei priklauso
teišsižadėsiu pykčio apgaulės ir melo
teapsivalysiu ir šviesus bei tyras prieš tavąjį skaistį stosiu

laisvas tarsi vėjas bekraštis
švarus nelyg upė tekanti

tuomet dėk mane kaip antspaudą ant savo širdies kaip antspaudą
ant savo rankos dėk atsisakau savęs tavimi ir tavyje
trokštu gyventi meilės visybėje

savas šaknis ir ramybės mintį atradęs septynias
paras pasninkavęs apsišvarinęs bei visas kūno ertmes išmazgojęs
švariu liežuviu bei skaidria širdimi ant krūtinės pirštus suneriu

prieš komuniją tavą klumpu žvilgsnių įžadus duodu
kuri myli ir manąją vertę kuri lūpomis kaktą palaimink
pajautom su tavim susisaistau tavo kūną kaip patirtį priimu

kaip maną dangaus tavomis akimis apsirėdau
priglausk mano galvą pas saulės rezginį savo širdį priglausk užrišk man akis
ir paliesk mane ten kur tarsi gėlelė esi kur tai mintimi tepasiekiama

mintimi tepasiekiama dvasia teapčiuopiama
siela tegirdima