***

kai aš uosdavau lietų
už langų nestovėdavo niekas
jie nusiskeldavo po gabalėlį dangaus ir sprukdavo

šalin apgailėtini bedvasiai

gi vos tik pirmieji lašai imdavo raižyti
stikle žirgo kontūrus ant jo užsodindavau vaiką
ir jų žvilgsniai pritvinkdavo šilumos

ir šviesos iš pakelės medžio

išskobęs luotą žemyn
upe pasileisdavau ateinančią
naktį mudviems gimdavo dukrelė ir mintis:

aiški tyra ir be nuodėmės-

švinta brėkšmos šviesoje
mano mylimoji šokdavo dievams
pogimdyminį padėkos šokį

labai aukštai

nugalėjęs silpnybę siekdavau jos
manding tobulos harmonijos
tuolaik jie atrodydavo beprotiškai

žmogiški jausmingi ir panašūs

į mintis kai garuodavo
lašai ryto aušroje
ramybė ir viltis retsykiais pasivaidendavo

netgi ant balto žirgo

sėdintis vaikas
įvairialypėje paukštelių kanconetėje
ošdavo rytas ir glėbesčiuodavosi jie-

debesys