Debesims skylant į gabalus

I

šį rytą debesims skylant į gabalus
mes susitikome
tu nešei stiklo asotį
aš-savo dylantį miegą
šį rytą pūtė aižus vėjas
judinos galvas beždžionių ir paukščių
drėgnuose augalų lapuose.
mano akyse maudėsi žuvys
tavosios buvo išdžiūvę
šį rytą planetų genijai audė -
tik jų tinkluose mes nesustojom:
tu ėjai tiesiai
pro arką
sulūžusį vaivorykštės diržą
apsivijau-
aš

<...>

IV

tu nuėjai tiesiai
pro arką
palikdamas nuodų pėdas
jas išpurenau
ir subėriau stiklus
palaisčiau sutrupintais ašarų kaulais

V

šį rytą šoko migla
ir rodė saturno sukandžiotą liemenį
ir aš šokau-
pasislėpusi jos plaukuose
jos trupinių rupiame spiečiuje

VI

po arko skliautu
šį rytą sudygo balti medžiai
kurių šakomis ropojo naujagimiai
dantimis gremždami žievę-
ir visi JIE garavo

VII

šį rytą kilo garai
ir juodino genijų džiaugsmą.
mėnuo vienintelis
suposi lapių karietoje
nagais kūdikius ženklino.

VIII

šis rytas pasibaigė tyliai ir skaudžiai:
ilgesio judri voverė
ašutiniais nykščiais atvėrė
akių arkas-
dabar vokų drevėse mano
nauja diena maudosi