Šypsena

Švininiais sparneliais taukšt per skruostą.
  Vakarėjantys jie – mezga skraistę.

  Virpt virpt

  Virpauja vėjas – į rankos plaukelius – kojos apgamėlius – katino lyžtelėjimą per nosį – salsvą oro iškvėpimą į kosmosą. Palaidojau ten save. Trumpam – tik pusvalandžiui, kad spėčiau surinkti išsklaidytas Visatos dulkes.  Ir tokios jos mažos, nepastebimos – išmuša po mažą ežerėlį kūne.

  Tyvt tyvt:

  Tyvuliuoja, pursluoja dangiškais debesimis per skaudžiai praeinamus brūzgynus, gervuogiškai glostančias kojas.

  Juk galima šį vakarą nepasimesti tarp voro tinklų.

  Arba:
  Nepasiklysti tarp giedančių pušų.
  Virpauja jų liauni kamienai, glosto vienas kitą. Kurtinantis garsas užkloja ausis.

  Absurdo dievui kroviau aukurą. Nageliais krebždėjau į pilkuojančius akmenis. Rinkau samanėles, kad jo kojos smigtų minkščiau, kad negirdėčiau, kad nesuprasčiau ar atėjo, ar surinko, ar patiko?

  Gal tik pajusčiau, jog atlėgo.

  Alkas ant tyvuliuojančio voratinklinio vandens.
  Absurdo Dievo Alkis.
  Neaprėpiamas – nenumalšinamas.
  Alkis. Alkas. Alkanas. Aklas.


  Dieve, atleisk tuos žąslus, taip rūdijančiai griaužiančius lūpų kraštelius.