susitikimas priemiestyje

saulės apšvitintame Priemiestyje
kvepėjo anglimi ir kaminais,
už tvorų daržuose tarškėjo
malūnėliai kurmiams baidyti,
nors norėčiau tikėti –
dėl linksmumo..
žiema jau toli,
žydėjimas dar negreit,
bet medžių šakose paslėptų
laikrodinių minų tiksėjimas
vertė šypsotis
šioje dievo apleistoje
saulės numylėtoje
gatvėje..

jos gale
mergaitė gainiojo
saulės zuikutį –
tas linksmai kvatojo
šaligatviu,
namų sienomis,
kaminais,
automobiliais,
nutildavo krūmuose,
stryktelėdavo ant stogo,
pranykdavo danguje..
staiga sukrykštęs
iš pasalų šoko
man į veidą –
ir kaip nesijuoksi,
kai akis bučiuoja
besijuokiančios lūpos..
mergaitė pribėgo –
pro spindesį
neįžiūrėjau jos veido,
išgirdau tik balsą –
skaidrų tilindžiavimą:
„Aš tavo angelas sargas.
Dabar tu šventas.“ –
ir ištiesė švytinčią ranką
į mane..

„Imk“ – tariau –
kačiukų puokštė iš kopų
angelui tinkama dovana..
keistas vaikas nusijuokė,
apsigręžė ir nubėgo,
o jos linksmasis draugas –
saulės zuikutis –
pavymui..

kai grįžau į Miestą,
geriant kavą su spurga,
akims apsipratus su prieblanda,
kąsnis įstrigo gerklėje –
suvokiau,
ką iš tiesų sakė mergaitė:
„Aš neturiu ko valgyti.
Duok centų.“

dar ilgai
užsimerkęs regėjau
švytintį jos siluetą..