*  *  *

*  *  *

avies vilna kybo ore
vakariškai

mieguista arfos baladė
dyla delčia iš paskos nutįsęs
maldos šleifas išalkusiomis rankomis

gaudo vėją laukuos
debesis lengvasties metras
tavųjų plaukų ištaršytą

padrikai sulūžusios lietsargių rankenos
šarmon susmaigstytos šiandien
žiūriu nelabai apsirengusi esi

tyla – blogiausia ką galiu tau pasiūlyti
liūčių ir širdgėlos sezonui
sutapus su gyvenimo vidurio krize

žaibais gi sotus rugsėjis
dramatiškoj pozoj su tavim ir tavyje atgulė
iš gyvos širdies liūdesio auką padarė

mano gi erosinis skverbimasis į ašarą
kuo giliau nenumaldomai alpsta
tavojo žvilgsnio tvirkinamas

akių skleroje pakedenk rūką
nostalgija užsikrėtusi
obelis antai sriūbauja o ko

gi tu? eikš

numazgosiu tau liūdesį
ašarotasis mano šedevre