Proza eilėraščiu

Tylėdamos žvelgė stikinės akys
Iš veidrodžio šukės pažirusios,
Paglosčiau aštrias briaunas,
Tai negali būti mano akys...

Vis kartoju: ne mano, ne mano...
Ne tuščias dar žvilgsnis...
Kol dar moku verkti ir šokti,
Kol pamirštu skėtį, išeidama iš namų.

Negirdi manęs tos ironiškai žvelgiančios akys...
Jos tvirtina savo (ne veltui sapnavau teisėjo juodą mantiją):
Užgesom, per žiemą užgesom...

Nereikia, neleisiu skaudėti, neleisiu mąstyti.
Aš šiandien turiu reikalų.
Nespėsiu pabaigti darbų. Ar svarbių?

Gyvensiu ne šiandien, gyvensiu rytoj...
Aš šiandien dar dirbsiu, o rytoj...
Nespėjau pabaigti - nusijuokė akys,
Užgesęs išblukęs ironiškas žvilgsnis...