Tai žmogiška

Skaidrus rugpjūčio rytas žeria
tą dulkių tylą pro pirštus,
Švelnus miražas išgaruoja
Palikdamas vandens lašus.

Ir tik tada jie į tave prabyla
Riedėdami įkaitusia oda
Ir dingsta nepalikdami nei pėdsako
Kad buvo, kad yra...

Geltonos žuvys nekvėpuoja saule.
Jos tyli, kai šaltinis šniokščia vakare,
Kai basos pėdos lenda į jų vandenį
atėjusios akmenine gatve...

Net ir tada, kai tu šypsaisi
Mylėdamas akimirką savy
Kažkur plazdena nerimo balandžiai
Ir lesa trupinius kitoj širdy...