paskutinis aguonos gundymas

paduok puodelį kvepiančios kavos. prieš naktį
rožančius poterius pabers. po visą aslą
ištrykš iš venų proto siurbėlės. aguonos
pasklis po kūną. kraujas, jau neberaudonas,
putomis virs. viltis, sukandus žąslą,
susmuks pasieny, išsiilgus kąsnio duonos.

pravirko pusnuogė kančia. pradrėskus odą
palaidos sąmonę mintis. likimo pirštas
veidrodžiu smigs į aklą dugną. nebyli
it,, pakalnučių metai‘‘* oš giesmė. tądien sunki
atrodys rytdiena. suspaudus saujoj švirkštą
staugs paranoja vilniuj, vasaros penki.

pavirto drumzlės ašarom. baltais chalatais
prilips prie kūno nusidėjėlės. aguonos
tiršta spalva nubaltins skruostus. netektis
palies pabrinkusius vokus. gašli naktis
praskleis užuolaidas. sumaigytus sijonus
darsyk prieš rytą susapnuos geidi lemtis.

ataušo lovoj pilnatis. sugrubę pirštai
nebeužčiuops krūtų standumo. sunkūs žingsniai
sustos ties meile paskutinį kartą. neviltis
užspaus jausmus. šaltai pasimylėjusi naktis
lėtai pakils, nupūs nuo kūno dulkes,
ir nusijuoks ji - paskutinė moteris - mirtis.

* - aliuzija į rašyt. J. Ivanauskaitės kūrinį