Per daug. Neliko

"Toks, kaip visi"

Žvilgtelk, koks oras, nusišypsojau.
- Primena žiemą, tiesa? - Jis mostelėjo pažiūrėti aukštyn.
Taip, buvo apsiniaukę. Žiemiškai vasarą.
Tokiu metu senamiestis man pats gražiausias.
- Tas tiesa. Regis, net niūrumas tada dera. Kažkaip tai.
Mudu ėjom. Buvo smagu darsyk žinoti, kad Jis šalia. Mes juk panašūs. Ir kaip galėčiau Jo nepažinti? Stebinantis, žvelgiantis į gyvenimą mano akimis, o galbūt aš žvelgiu jo akimis... Kad ir kaip būtų, jaučiau, kad jis skirtas man, kad yra dalis manęs. Nekasdieniškoji, kupina stebuklų nuo tada, kai Jis įsikibo į mano gyvenimą.
Jų per daug, burbtelėjau.
- Ko per daug?
Stebuklų. Tu man per daug jų dovanoji.
- O tu pagalvok, - Jis sustojo vidury gatvės. - tu jų verta. Tau jų reikia. Kiekvienas vertas ir privalo gauti po tokį, kaip aš. Tik, kas žino ar moka branginti.
Sutikau, kad tik jam atrodytų, jog pasijaučiau verta, o tikrai jaučiausi sutrikusi. Aš nieko nepadovanojau Jam atgalios. Bėgėdė.
Atėjom. Trys apgriuvę laipteliai, rankenos paspaudimas ir gėrio, meniškumo kvapas ėmė svaiginti.
Čia slypi mano svajonė... - tyliai sušnibždėjau. Jis atrodė patenkintas jos buvimo vieta ir tuoj pat susidomėjo keramikine smilkaline.
Negraži...
- Graži. - tyliai nusijuokė Jis, o mano akys nukrypo prie mėlyno stiklo arkliuko. Jei tik galėčiau, tokį mielai pasikabinčiau namuose, ant lango.
- Na, kur tavo svajonė?
Paklydau tarp paveikslų. Viename mačiau vienumą pilnaty, kitame tik apvytusią saulėgrąžą, kuri, rodės, išgrius iš paveikslo, o aš nespėsiu sugauti. Už akių užkliuvo juodai balta undinė. Iš veido nebuvo panaši į nuoširdžią. "Kitam kambary" - šmėstelėjo mintis ir mūsų žingsniai nuaidėjo tolyn. Jis laukė, o aš temačiau geltoną saulę po raudonu kūgiu, liūdną lietaus apsemtą skersgatvį ir jokios mano svajonės.
Nėra.
- Ne.
Apsisukau ir nepajutau kaip gėrio ir meniškumo kvapas jau liko už manęs, o vėsūs laipteliai ir siena mane priglaudė.
Parduotas.
- Ne. - Jo tonas buvo ramutėlis.
Juk tu jo nematei, kaip gali taip teigti? - aš pyktelėjau, nes nusivyliau Jo tonu ir savimi.
- O gal ir mačiau. - tėviškai šyptelėjo Jis. - Tavy jis neparduotas, neiškeistas ir egzistuoja. Tu jo neparduosi arba kada nors aš nupiešiu tau svajonę.
Nereikia. Juk sakiau, kad man duodi per daug.
Jis tylėjo žiūrėdamas į Rotušės laikrodį. Dvi valandos, beveik dvidešimt minučių. Jaučiau kaip už nugaros alsavo galerijos nuotaika.
- Jau paliksiu tave. - netikėtai ištarė.
Mintyse ironiškai šmėstelėjo "vėl".
- Ir... būk gera, nevadink manęs Tokiu, Kaip Visi. Aš, lygiai kaip tu, esu Kitoks, Nei Visi.
Žiūrėjau tolyn. Juk tai berniukas Jį taip pavadino.

Dvi valandos, dvidešimt dvi minutės ir aš vis dėlto sėdžiu viena, spėliodama, kada būna parduotos pavaizduotos svajonės. Suprasiu. Tik ne dabar.