Nervuoto šuns laidotuvės

  Mielieji mano! Palaidokit mane kaip šunį, kuris kadais džiaugėsi savo jaunomis dienelėmis ir uoliai mylėjo gerus žmones.
 
  Geru žodžiu mane paminėkite.
 
  Viliuosi, kad dariau gerus darbus, bet ne tokius didelius, kad garsas apie juos lydėtų mane ir po mirties. Nereikia man aiškinti, koks buvau priklus ir nervuotas.
 
  Nekenčiau grandinės.
 
  Nevizginau uodegos prieš kiekvieną švancą, kurs mosuodavo man kaulu. Todėl, ar kas matėte mane taukinais zūbais? Buvau amžinai alkanas, bet niekinau badą.
 
  Mušamas neinkščiau. Namus sergėjau kaip vištos kulšelę. Kai parsivilkdavo girtas šeimininkas, neskalydavau ant viso kaimo, o klusniai parodydavau jam takelį iki durų rankenos. Niekada nežadindavau namiškių.
 
  Netgi blogų draugų neišduodavau.
 
  Kam?
 
  Tegu gyvena. Kad ir tas vilkpalaikis, kuris pastoviai fyrindavo žąsis nuo paprūdžio... Iš alkio pasiduodavo pagundai. O šiaip jam reikėjo draugo. Jei norite žinoti, iš vienatvės net kaukdavo. Tiesa, per pilnatį. Bet kakoij skirtum! Turėjo širdį, o jūs tik gerkles.
 
  O mane palaidokite kaip šunį, kurį vislaik norėjote paglostyti, bet neišdrįsdavote. Sakydavote - nervotas ir dantingas, rupūžė... Ek, turėčiau lazdą po ranka, šerčiau per kukšterą, pize jam!..
 
  Nebėra manęs, kvit. Ramstote kastuvus. Rūkote. Chuliš jūs traukiate cizus? Laidokite, jofana! Trys lopetos molio, tiek manęs ir tėra. Kryžius nebūtinas. Neerzinkite... Klevą pasodinkite, ar kokį kitą medelį, bet tai vėliau... O dabar - opa! Kaskite, užkaskite, ir tiek žinių.
 
  Ir kleboną vykit načiort! Ką jis gražaus apie mano šunišką gyvenimą papasakos? Tik palos apie gyvenimo prasmę ir kelis litus paims. Daug tokių mačiau, kurie vieną sakydavo, o kitą darydavo ir paskui nenorėdavo už savo žodžius atsakyti. Pildavo ant žaizdų visokias zelionkes ir menkiausia proga demonstruodavo mano įkandimo žymes, kaip riteriai po dvikovų išlikusius randus.
 
  Klounai!
 
  Užkaskite! Kiek jūs linguosite ant duobės kaip trauklapiai? Man šalta. Ir dangus, žiūrėk, kaip niaukiasi. Dar prapliups lyti...
 
  Mėgau lietų. Jūs klausydavotės Cicino, aš - lietaus.
 
  O kokie kvapai pasklisdavo! Mmm!.. Žeme atsirūgdavo gardžiausia duonele, sode pabirę obuoliai - medumi, o nuo ąžuolo padvelkdavo salsvas gilių kvapas... Tai ne jūs, kaimiečiai, amžinai smirdantys silosu, samagonu ir dyzkuru. Kol teškendavo lietus, niekada nemiegodavau. Spoksodavau spoksodavau į verdančias nuo purslų balas, panašiai kaip jūs, prietrankos, stebite tuos ryškius fejerverkus naujametinę naktį.
 
  O nurimus lietui, visur įsivyravus šventai tylai, caksėdavau prie lazdos, kuri ilsėdavosi po stogo lašeline po laiptais. Apuostydavau, paliesdavau jos drugną paviršių, nors atsikišę dantys trukdydavo išreikšti visą meilę jūsų pamėgtam įrankiui. Pamenu, vieną į mano šonus supartalinate, į vietą kitą - tvirtesnę ir sunkesnę statote.
 
  Pabučiuodavau lazdikę, o ant širdies ir ramiau besą. Kartais pakasdavau po lazdike kokių kremzlių ar išėdų. Tipo, aukojimas. Tikėjau lazda, o ne jumis. Ir pagalvojęs apie jus, žmones - apsiverkdavau...
 
  Rimtai. Ko ten vypsot ant duobės krašto?!
   
  Šuniškos ašaros kapnodavo nasrais kaip muilo burbuliukai - taip man gailu jūsų pasidarydavo, nors kauk! Kad pageriate, pasimušate, tai dar nieko. Kad savo bobų nenulaikote ir patys einate su kuo papuolė - irgi degtinė kalta. Bet štai riejatės labiau nei mes, šunys. Dėl valdžios, pinigų, žemės, postų, garbės... iš visų tų juokingų dalykų, kurie gyvenimui praėjus, verti ne daugiau nei čiurkšlė iš mano pimpalo.
 
  Ai, apie ką aš čia svaičioju, jofana! Kaskite, kaskite, greičiau! Pimpalai jūs! Gal kitame gyvenime atgimsiu vilku. Nafik tada jūsų žąsis ir visa pilnatis! Patykosiu kur gatavučius šliaužiojančius ir kaip lygus su lygiu susimsime!..
 
  Bet apie medelį nepamirškite. Kaip mano šuniška siela kops į dangų? Juk stauk nestaugęs, jūsų daugiau neprisišauksi.