ežero dugne

iš pat ryto
ji atsigulė
ant ežero dugno
ir jau nebesikėlė

pirmos sulėkė žuvytės
bet kalbint nedrįso
suposi aplinkui
kol įsitaisė plaukuose
susisuko lizdus
ir pradėjo perėti
burbulus

ji gulėjo
ant ežero dugno
ir nejudėjo

suskrido paukščiai
sutūpę ant rankų
stukseno snapeliais
į pirštų galus
paskui ilgai purtėsi
vandens lašus iš plunksnų

ji gulėjo
minkštame dumble
ir nesikėlė

žvaigždės nesiartino
spoksojo sau iš viršaus
vietoj jų atbrido medžiai
sutūpę aplinkui
šnarėjo viens kitam
jos vardus
ir nedrąsiai glosčiojo
ją rankomis

ji gulėjo
ežero dugne
užsimerkus

kai baltas baltas
mėnulio veidas
priartėjo
kai priartėjo
mylimojo balsas
ji neatvėrė akių
neatvėrė
ir kai ją visą
užklojo
ežero dumblas

ji gulėjo
ežero dugne
po dumblu
daugelį metų
ežerui išdžiūvus
ji tebegulėjo
dumble

ją atkapstė
paežerės vaikai
jie davė jai
naują vardą
naują mylimą
ir naujas akis
senąsias
ji tebelaikė
užmerktas