jaučiu visa oda
kaip dilgina paširdžius
keršto pritvinkęs
deguonies persotintas oras
tik nulijus
prakaito dušui
jungiančiam ląsteles
ir audinius
apgaulinga šiluma
užlieja kojas ir pilvą
akis ir galvą
gyju tarsi raupsuotasis
palikęs savo tinklą
pametęs avinėlius
nusekęs paskui
Kainą ir Abelį
su rojaus obuoliais
nuo kurių skonio apsvaigęs
nepamatysiu
kaip tu atvėrusi duris
ir savo pykčio kiautą
atlaidžiai nužvelgi mane
stovintį prie durų
su santarvės gėle
iš Hirosimos