Tavo pasaulis

Per pilkus obelų
brūzgėlynus šakų
į pavasario laukiančią žemę
krenta ašaros Tavo lietaus –
smuiko trelėm.
O miškai horizonte pamėlę
atsidūsta ir tolsta į rūką –
gal gražu,
tačiau tą atviruką
glamžo du purvini valytuvai
ant priekinio stiklo.
Lietus…
Gal gražus
šitas Tavo pasaulis:
su sapno miškais -
pagautais į plentų raizgalynę,
su pievom svajonių -
prismaigstytom elektros stulpų,
kur pasakų miesto paveiksle
dar styro teptukai ilgų kaminų
ant krūtinės kišenėj
piniginė, pilna pinigų
kur plaka širdis…
Bet ji – myli!
Gražu.