vieversiai tupia
ant dangaus antakių
išbaidydami niūrias
dienas
o
tuštuma
atlanko mus
saleziečius ir atlaidžią tamsą
*****
malonėje
ilsisi
lengvabūdiški miestai
drėgni delnai gręžia naktį
amžinybė pusiau nusirengus
*****
laukinės kalbos šešėlyje
originalus mėnulio žibintas
laiko naktį
ir
tingiai lydo
atvirumą