Dailininko dienoraštis (Aš šiukšlė)

Kovo 20d.
AŠ IR VĖL NELAIMINGAS. Prakeiktas gyvuliškas instinktas, verčiantis ieškoti laimės ir kankintis, kai jos nėra. Prisimenu, kažkada vaikystėje beprotiškai užsigeidžiau meškiuko. Tada tėvui sakiau, kad tai man svarbiausia ir kad tik jis vienas, pigus pliušinis žaislas, gali padaryti mane laimingą. Koks menkas buvo mano vaikiškas protas! Vėliau prisireikė gitaros, automobilio, dar vėliau atsirado potraukis merginoms. Tačiau visą tą laiką šalia šių nepasotinamų troškimų egzistavo kitas, mano paties sukurtas pasaulis. Jame aš buvau ir vis dar esu laimingas. Jame visi būtų laimingi, jei mokėtų jį suprasti. O kol kas suprantu aš vienas. Na, gal dar Sveta. Man apmaudu, labai apmaudu. Šiandien su savo eskizais buvau nuėjęs į keletą firmų (skelbimas laikraštyje skambėjo taip: „Ieškome gabių dailininkų gerai apmokamam darbui“). Išspyrė. Sakė, neturiu patirties. Ko jiems reikia? Abėcėlinio mano parodų sąrašo? O jei mano asmeninė paroda virš lovos ar ant tualeto sienos? Nerūpi. Jiems nusispjaut, kad visada kūriau tik sau, ne masėms. Niekada nenorėjau į savo širdį įsileisti menkystų. Mano paveikslai – tai aš. Mano jauna, tūkstančiu įstatymų ribojama siela. Žinau, kodėl šiandien mane išspyrė. Tai irgi įstatymas. Įstatymas tų, kurie Valdo. Jiems nerūpi svetima laimė, nerūpi, kad greitai Svetos gimtadienis, o aš vis dar neturiu pinigų dovanai. Bandysiu užmigti. Galbūt gersiu.
Kovo 21d.
Pagirios. Šlykščiai skauda galvą. Naktį nemiegojau, berods buvau studijoje. Taip, studija... Sudeginau vieną paveikslą - tokios aukštuomenės damos portretą. Tapiau pagal užsakymą ir kaip visada persistengiau. Negalėjau ramiai tapyti tos beviltiškai intelektualios žmogystos. Būtumėte matę jos nosį! Koks išpuikęs turi būti žmogus, norintis nusipirkti nesenstantį ir nesikeičiantį veidrodį, kuriame niekada neišvys veidą bjaurojančių raukšlių, kuriame visi matys tik gražų, tobulu makiažu pridengtą netobulo žmogaus veidą - jokių ydų, jokių nukrypimų... Ir ji pakils savo ir kitų akyse. Visada šitaip. Nekenčiau to portreto, džiaugiuos, kad jį sudeginau. Niekaip negalėjau prisiversti kampe brūkštelti savo parašo. Neparsiduosiu, neparduosiu savęs „aukštesnėms“ būtybėms su intelektualiomis nosimis. Aš vertas daugiau, bet jie nesiklauso. Sveta nerašo. Nuo tada, kai ji išvažiavo studijuoti į Vokietiją, mes bendraujame retai. Tačiau aš ją vis dar myliu, jei tai galima vadinti meile. Ji beprotiškai keistas ir sudėtingas žmogus, manoji Sveta. Negali su ja išbūti nė valandos, tačiau ji lyg narkotikas, verčiantis rašyti, skambinti, pasiilgti... Negaliu atprasti. Nusprendžiau jai padovanoti paveikslą. Nekainuos. Jei galėčiau, nupirkčiau grandinėlę. Sveta mėgsta puoštis. Galutinai nusprendžiau savo paveikslų nepardavinėti. Dieną praleidau studijoje, tapiau. Rytoj vėl bandysiu ieškoti darbo. Šaldytuvas tuščias, neprisimenu, kada paskutinį kartą valgiau. Buvo užsukęs Saulius. Jis su draugais rengia vakarėlį, sakė, galbūt parūpins „žolės“. Nežinau, ar verta bandyti, dar neapsisprendžiau. Net nenutuokiu, ką man galėtų duoti ta trumpa dirbtinės laisvės ir kvailos, banalios laimės akimirka. Ar ji manęs nepražudytų? Įdomu, ką apie tai pasakytų Sveta. Manau, jai nepatiktų. Ji visada kovojo už natūralumą. Natūrali laimė. Taip sunkiai pasiekiama paprastam žmogui. Pabandysiu paskaityti, galbūt išeisiu pasivaikščioti. Mėgstu naktį, kai virš upės kabo mėnulis, ir pasaulis atrodo ramus. Lyg nebūtų badaujančių, kenčiančių, nesuprastų. Lyg nebūtų MANĘS.
Kovo 22d.
Gavau darbą. Greito maisto restorane. Priėmė bandomajam laikotarpiui. Menininkas, kepantis dešreles „hotdogams“. Saviraiška... Kažkada svajojau apie saviraišką, dar prieš stodamas į Dailės akademiją... Gavau diplomą, maniau, jog man atviri visi keliai į saulę, gal ir dar toliau. Maniau, būsiu žinomas, mane pripažins, gerbs. Dabar mano parašas tegali puikuotis ant dešrelės, dailiai išraitytas „Suslavičiaus“ padažu. Gal ir nebloga idėja. Kartais žmogus nebežino, ko griebtis. Beveik visi garsieji pasaulio menininkai buvo pripažinti tik po mirties. Ir visi jie mirė galvodami, kad yra vidutinybės, kvaili menkystos, neįvertinti, nesuprasti. Mirė skurde ir nelaimingi. Dabar jais didžiuojasi šalys, nepasidalydamos pavardžių, o daugelio net kapavietės nežinomos. Užkasė kaip šunis, užvertė žemėmis. Daugelis jų mielai su savimi būtų pasiėmę visas simfonijas, visus paveikslus, eilėraščius. Būtų uždarę juos tamsiame karste ir ilsėjęsi ramybėje. Jei jie išvystų, kokiame pasaulyje skamba jų žodžiai, muzika! Ne, visus savo paveikslus liepsiu užkasti kartu su savimi. Man nereikia pripažinimo iš tų, kurių nepripažįstu aš pats. Aš pats noriu rinktis savo auditoriją ir matyti, kaip elgiamasi su mano menu. Kas jie tokie, kad gali spręsti, ar aš vertas laimės? Ar vertas pietų, vakarienės, ar Sveta verta geresnės dovanos? Kas jie tokie, kad  gali spręsti, ar man lemta gyventi? Absurdiška. Menininkas, kepantis dešreles. Tačiau man reikia išlikti. Man reikia išlikti, išgyventi iki tos akimirkos, kai būsiu suprastas. Vieną dieną pas mane ateis ir pasakys: „Žmogau, tu genijus. Žmogau, tu turi jausmą. Tu kuri ir tai, ką kuri, yra gražu.“
Atėjo Saulius, atšventėme mano dešrelių kepimo pareigas. Kvaila švęsti savo ritimąsi žemyn, tačiau juk reikia pateisinti beprasmį gėrimą. Kol kas tik gėrimą, nežinau, kas bus toliau. Jei viskas klostytis kaip šiandien, ilgai netempsiu. Nusprendžiau parašyti Svetai laišką. Įdomu, ką ji galvoja apie mano naują „stichiją“. Jaučiuosi nusižeminęs ir šiek tiek girtas. Rytoj anksti keltis.
Kovo 23d.
Esu įsiutęs. Sudeginau tris dešreles, dar dvi suvalgiau. Rodos, nepastebėjo. Tris kartus buvo atėjęs įkvėpimas, tačiau nesugebėjau rasti popieriaus eskizui, beje, susidarė nepatenkintų klientų eilė. Nemanau, kad čia išsilaikysiu. Nesu labai stiprus, o visą dieną stovėti ant kojų  gana varginantis darbas.  Po darbo pasukau į studiją, tačiau įkvėpimo nebuvo likę nė kvapo. Grįžau namo. Kaimynų vaikai po langais išvertė kibirą šiukšlių. Matyt, nepatiko mano nauja išvaizda. Taip, ji  ne vieną žmogų yra išmušusi iš vėžių, tačiau neketinu keistis. Ypač dėl kitų... Kažkur esu perskaitęs labai teisingą mintį: „Pasaulį visi sutinkame kaip originalai, o paliekame kaip kopijos.“ Velniškai gerai pasakyta. Pasaulis žudo žmogaus individualumą, fabrikai, masinė gamyba, žvaigždės. Mokykloje visiems į galvas kalama ta pati informacija, vienodos tiesos. Pilkų masių kartos. Vienodos, tylinčios, nekuriančios. Ką turėjo omenyje protingi žmonės, rašydami „Siūlomas darbas GABIEMS dailininkams“? Ką jie vadina gabiu dailininku? Tą, kuris moka vykdyti standartus, ar žmogų, kuris niekada neišduos savo įsitikinimų? Ne, aš neparsiduosiu. Geriau kepsiu dešreles, tačiau žinosiu, kad kartu su „hotdogais“ nepardavinėju savęs. Nusprendžiau su „žole“ neprasidėti. Manau, kad ir be jos sugebėsiu pakilti. Pakylu kaskart, kai tapau, mane pagauna ekstazė, žiūrint į štrichus ir potėpius... Spalvas. Ir tualete, matant mažą nespalvotą Svetos atvaizdą. Nusprendžiau, kad sugebu egzistuoti savarankiškai, man nebereikia jų pripažinimo. Kai buvau mažas, pasaulį įsivaizdavau kitaip, tačiau realybė pamažu griovė mano iliuzijas. Bet aš laikausi. Išgyvensiu. Bent jau iki rytojaus.
Kovo 24d.
Sapnavau keistą sapną. Nuostabus erdvus namas, daug langų ir kambarių. Kiekvienas kambarys turi savo taisykles, kiekvienas jų turi savo gyventojus, tačiau jie laisvi, kambarys jiems tėra nevaržoma erdvė, nė menkiausios užuominos apie kalėjimo tylą. Jie skraido ir dažo sienas savo mėgstamiausiom spalvom. Jie tapo, dainuoja, groja, mąsto. LAISVAI. O kartais keliauja iš vieno kambario į kitą ir dar toliau... Kiekviename kambaryje žmonės kalba skirtingomis kalbomis, tačiau tai jiems nekliudo pajusti vienas kito dvasią, nekliudo paimti vienas kitą už rankos ir nusišypsoti. Už tas šypsenas niekas neprašo pinigų, tai tik šiltos nemokamos šypsenos, skirtos žmogui. Jie vienas kitą girdi ir supranta. Viename tų kambarių buvo Sveta. Norėjau į tą namą, norėjau nemokamai šypsotis ir tapyti ant sienų, tačiau atsitrenkiau į šaltą stiklinę sieną. Pabudau. Skambino iš darbo, pranešė, kad aš jiems nebereikalingas. Nežinau, ką darysiu toliau. Pagal skelbimus kreiptis beprasmiška, vėl sakys, kad neturiu patirties. Nežinau, iš ko pragyvensiu. Gal pradėti knaisiotis po šiukšlių konteinerius? Tada galėsiu juodai ant balto parašyti: „Turiu šiukšlių knaisiojimo patirtį.“ Bet ar jūs būsite patenkinti? Ar esate patenkinti dabar, atėmę jauno žmogaus viltis, tikslus, užsikimšę ausis, kad negirdėtumėte mano priešmirtinės agonijos? Svetos priekaištų, kad jos neaplankau. Už kokius pinigus? Nesugebėčiau vogti, niekada nemokėjau meluoti žmogui į akis. Niekada nemokėjau tvarkytis taip, kad būčiau visiškai laimingas. Matyt tie, kuriems priklauso valdžia, šalia viso to, ko mokoma mokyklose, pamiršo mus išmokyti gyventi. Tačiau dar turiu vilties. Dar turiu vilties kada nors vadintis žmogumi iš didžiosios raidės. Einu į studiją, tapysiu. Sau. Galbūt rytoj atsibusiu, ir pasaulis bus pasikeitęs. Galbūt rytoj atsibusiu, ir kažkas pasakys: „Ateik, mums tavęs reikia. Mes suprantame tave, vaikine.“
O kol kas eidamas nusipirksiu degtinės. Bus ramiau.