Išvietėn

Buvau dar jaunas traktoristas, tu - melžėja.
Žinok, ne karves ūkio, o tave mylėjau.
Net kalnus stumdžiau, net tėvynės dangų užariau
Ir valgiau žvilgsnius abejingus tavo, pusžalius.

Padidinau alaus naikinimo našumą,
Net dirbti dėl tavęs ėmiau (retai tas būna).
Laukan išpyliau smėliu laiką kalendorinį.
Nė nepažvelgs - už nugarų davatkos porino.

O man visvien, kad tu buvai darbų didvyrė,
Visvien, kad apsiverkusį laukan išspyrei.
Tai kas, - sulaužei, traiškei dovanotas kiaulpienes,
Tai kas, - vis laukiau grįžtančios sušlapęs, alkanas.

Ne kartą tavo tėvas gembėn pakabino,
Ėjau vistiek naktim, viliodavau kabinon.
Svajojau su tavim gyvent ramiai kolūkyje
Sakiau: - Sutik, laimingi ir turtingi būkime.

Ištirpo šie apspangę, nudėvėti žodžiai
Kai paskutinįkart per skruostą kumsčiu vožei...
Ėjau ne ten, kur kreivos kojos vedė, - išmetei
Negailestingai viengungystės metų išvietėn.