Kai gyvenau Tulpių gatvėj..

Kai gyvenau Tulpių gatvėj,
Apsižergdavau kartais palangę
Ir sakydavau, išeisiu iš proto.

Jei kuris jų įkišdavo galvą ir klausdavo,
ką gi veikiu,
Taip ir sakydavau,
Užversdavau galvą ir springdavau džiaugsmu.
Sakydavau, einu iš proto.
O akys atrodydavo tarsi užtinę.

- Kas bus, - sakydavau - kai ateis pavasaris?
Išeisim visi juk iš proto.
(Taip gražiai man skambėdavo:
I š e i s i m  i š  p r o t o..)

Kai po jų langu pražydo slyva,
Galėjau nebesislapstydama stebėti kaimyną.
Tą, kuris turėjo britvą. Ir klasiškus batus.
Vadindavom jį Edu, tikrojo vardo nežinojom.

Tai kartais jie širsdavo.
Dažniausiai nuduodavo, kad širsta.
- Eik nuo lango, skersvėjis, - taip jie sakydavo.
Arba:
- Netrypk ant lovos.

O juk galėjau visą dieną va taip,
Tiesiog eiti iš proto.
Ir visai ne dėl ano kaimyno
(Tikrojo jo vardo net ir nežinojom).
Tik šiaip.
Kad Tulpių gatvėje slyvos žydi, ne tulpės.
Ir asfaltas įšilęs.