*  *  *

*    *    *


mėgstu pavasarius pavasariais

renesanso damos liutniomis groja
gotiškuose languose boluoja

mėnuo – sudužusi ostija nuotakų
skruostai dega saulių

droviu raudoniu šaltinio
vanduo – simfonijų skonio

blandžią vakaro šviesą
skrodžia sapfo sirenos

giesmė švarus kaip mocarto
aloizijos balsas – nelyg mylimosios

odą glamonėjanti šviesa
karštais atodūsiais dvelkia

lūpos bučiniu apstulbinusios
sąmonę radau

da vinčio aukso pjūvį – drožiu
liepines klumpes

vyšnyne palaima nepakeliama
nesvarbu kiek tai metų

atgal kiek tai metų
pirmyn svarbiausia

kad bučinys vyšniuotas būtų
su meilės simfonijos prieskoniu