Išsirenku rėmelį –
„nestandartinį“, lendantį.
Smegenų griovius rausiu, gilinu,
protingus žodžius karpau, klijuoju,
(netilpusius braukiu, ištrinu).
Apibrėžtoj erdvėj kabinu,
kraščiukus aptampau kaip man suknelę motina vaikystėj.
Dėdės eina po vieną,
stebuklo ieško, neranda,
rankas kišenėsna kaišioja ir ponioms po sijonais
(nes poelgių gilumo niekada nepakanka).
O aš kreivai kojas sudėjus
išmaldos dvasinės laukiu,
Šunišką žvilgsnį išspaudžiu –
Gal įtiks?