Skiestas Šešėlis

I

Atrodo, kad mano biologinio laikrodžio valandinė rodyklė perstumta per penkias valandas į priekį. Einu miegoti antrą, pabundu dvyliktą ir pusryčiauju, kol šeima valgo pietus. „Pelėda! Ir iš kur jis toks šeimoje…“ aikčioja mama, ir aš slepiu šypseną. Po veidu. Man patinka būti pelėda – nuostabus paukštis. Išminties simbolis, naktinė būdrautoja, ūkčiojanti abejonės pilnu balsu. „Hūū? “ – ne mieloji, aš irgi ničnieko nenutuokiu...
Lietaus lašai barbena į langą, ir man darosi pikta pagalvojus kaip ši frazė nuvalkiota. Prakeikta, nusibodusi, vargšelė klišė, Bet... Šie lašai, mano lašai nenuvalkioti. Tai tingūs lašai, kvaili lašai, kamikadzės vandens gabalėliai, be reikalo ir prasmės išsitaškantys į sudėtines dalis po nešvelnaus kontakto su mano purvinu plastiku įrėminto lango paviršiumi. Nors aš jų nematau – naktis, užuolaidos – esu tikras, kad prieš pat prisiliesdami prie stiklo jie baugščiai sudreba ir aikteli. Dunkst.
Lašiukai lemingai – absurdas, ar ne?
Aš myliu skeptiką savo galvoje tiek pat, kiek ir mielą idiotą, vakare išėjusį į lauką išnešti šiukšlių ir minutei įsižiosojusį į pro debesų draiskanas prasišviečiančius šėšėlius.
Šėšėliai – tai nuostabu, nes galima spėti. Spėti, kas meta tą šėšėlį, op – gaudom, metam atgal. Man niekada nepatiko žinoti, visada smagiau pataikyti atsitiktinai, baksnojant aklai tamsoje...
Todėl aš ir pelėda... Naktis – pasaulio šėšėlis. Atspėti pasaulį... Ne, jis nesisuka. Ne, jis ne suplotas sferoidas. Ten, kur stoviu – pasaulio centras, ir įraudus saulė per dangų rieda rogėmis.

Žinoma, nė velnio.

Bet taip mano didžiai gerbiamas išsimokslinęs eruditas technokratas skeptikas, susisukęs gūžtą mano smegeninėjė, o šėšėliai – ne jo sritis.
Skeptikas neturi akių, jis turi optinius receptorius bei en plius ka nervinių lastelių gaunamiems impulsams interpretuoti.
Aš nežinau, kas dabar rašo šias eilutes, bet žinau, kad jis turi žalias akis su vario šlakeliais aplink vyzdį, ir gan dažnai trūkusių kraujagyslių tinkleliu. Tai geros akys, arba bent jau... Retos akys, ekskliuzyvinės. Jos mato pelėdos ūksmą, šypseną už veido, šviečiančius šėšėlius ir lašo gulbės giesmę.
Aš – pagonis, vilkolakis, burtininkas, dabar teka tamsa ir dunksi oras, o lempos šėšėlis miręs. Magija – melsvos spalvos, nes joje geriausiai matosi tušti medžiai, pilni debesys ir išalkusios katės bei senolis šuo, į kurious kreipiuosi vardais.

Visa tai – nesąmonė, ir rytoj pabudęs aš apkrikštysiu pagonį, paleisiu sidabrinę kulką vilkolakiui tarp smegenų pusrutulių, o burtininką pakeisiu elektriniu arbatiniu. Nes šėšėliai gyvuoja tik tol, kol yra šviesos ir tikrovės.

Dabar einu miegoti.


II

Vėl naktis, ir aš vėl surietęs kažin kodėl šąlančus pirštus po antklode. Burnoje mėtinis higieniško flourido skonis, ir šiek tiek niežti galvą po šepečiu plaukų, kurie sugeba susivelti būdami ne ilgesni už savo pačių storį.
Šiandien planavau parašyti apie Francį (tasai mano minėtas šuo senolis...), apie vienaakę randuotą katę (ar katiną – pats nenutuokiu, o klausti nemandagu) bei jos/jo (atleiskit kalbininkai, kitas žodis čia paprasčiausiai netinka) chebrą. Ruošiausi parašyti apie tai, kaip franci sėdi ant savo juodo užpakalio ir stikliniu žvilgnsiu žiūri į tolį... Atleiskit, ne į tolį, o į laiptinę priešais – urbanizacija horizontus veikia deromantizuojančiai. Francis senas, Francis draugiškas, Francis prakeiktas psichas, tingiai žiopsantis į artėjančio automobilio buferį... Bet gyvas – jau turbūt bent tiek pat metų, kiek ir aš. Senolis.
Vienaakė katė – kitokia, iš pagrindų. Nežinau, kiek jai metų, nežinau ar ji kada valgė maistą ne iš šiukšliadėžės, bet... Ji baisi. Visada išsidrėbusi and vieno laiptinės suolelio, palydi lygiai puse žvilgsnio mane grįžtantį iš mokyklos. Aš sveikinuosi, bet man nejauku. Tas randas... Per akį. Per veidą ir snukutį. Murzinai geltonas. Ir kad, ir kaip simbolizuotų kovą dėl gyvenimo (o gal kaip tik dėl to) jis mane gąsdina, gąsdina, gąsdina. Dėl rando bijoti katės – bjauru, aš tai žinau, ir suprantu, ir pykstu ant savęs... Bet turbūt, niekas nuo to nepasikeis.
Planavau rašyti apie šunį ir katę. Taip pat planavau parašyti, kad rašysiu kitą dieną, nes šiandien nė vieno iš jų nemačiau. Ką gi, bent vienas planas išdegė. O gi ir būčiau juos šiandien pamatęs.. Rašyčiau apie tai, ką jaučiu akimis, o ne ką šis nuostabus organas pagavo ir uždarė galvoje...
Ką gi... penkias minutes prasėdėjau kramtydamas tušinuko galą. Manyčiau, tema išsemta. Imam kitą. Technokratas nerimsta. Gal ir jūs jaučiate... Aš, žaliaakis idiotas, myliu absurdiškai ilgus sakinius bei daugtaškį (būdas užbaigti sakinį tiems, kurie nemoka užbaigti nieko), o sarkastiškasis intelektualas įrankiu ima visagalę sausa ironija užtaisytą trumpos remarkos pistoletą, įkištą į įterpinio dėtuvę. Rytoj bus jo diena, kitaip jis mane pasmaugs, bet dabar, dabar, dabar!
Naktis, lubos, liejasi fotonų pynės, trys knygos liūdi and komputerio korpuso, tamsiai garuoja drabužiai and drumstai balto radiatoriaus, į spyną koridoriaus gale įkištas raktas, o prie jo prikabinta vienžiede grandine kitų metalinių dantų kompanija.
Burtas mestas, nepagautas ir sudaužytas. Man liūdna, trūksta bespalviu vandeniu skiesto mėlyno šėšėlio... Mėlis – atspalvis, bet ne spalva.

Viskas, einu miegoti.

Spragt – šokit šėšėliai – tamsa.

III

Kaip ir žadėta, dabar rašo... Susigėdusi arogancija. Jei galiu save vadinti intelektualu, eruditu ar kuo-ten-dar, tai tik tada, kai kalbu abie kitą – ne itin lyrinį – aš. Dabar, kai veidas pakreiptas taip, kad ant už išgaubto stiklo prisiglaudusių akių kristų – niekieno nemestas – šėšėlis, galva pakreipta per penkis su puse laipsnio į šoną, o kairysis lūpų kamputis paverčia lūpas į aš-žinau-daugiau-už-tave rūšies vypsnį... „Aš žinau daugiau už tave. “ pasakyti negalėčiau.
Aš dirbu su atspalviais, pustoniais... Balso, ar minties. Ir tos pusės tonos užtenka, kad suprastum, ką sakau, ką noriu pasakyti, ko nenoriu pasakyti ir, jei jaučiuosi dosnus, ko nesakau. Nesupranti? Ką gi, štai kreiva šypsena – turėkis, gal kada prireiks.
Pasibjaurėtinas tipas, a? Ir tos arogancijos skruostai senai neberaudonuoja. Bet, aš toks ir esu – arba bent dalis manęs. Ir gerai, ir nuostabu. Saldžialiežuvio romantiko rašliava gi vis vien pabostų... Laikas laužytoms mintims.
Permainos – geras dalykas, o aš – permainingas veikėjas. Iš to išplaukia logiška išvada, kuri yra visiškai neteisinga. Kad ir kaip tai prieštarautų technokrato stereotipui (o ir kam iš viso rūpi žmogaus formos klišės?), logika man ne taip jau ir svarbi. Kad ir kaip smagu bebūtų minties pagalba is degtukų kvadrato išdėloti daugiau degtukų kvadratų (klasiškas galvosūkis!), pusiau skystoje substancijoje, žmonių vadinamoje „gyvenimu“, logika yra neplūdi. Geriausia, ką ji gali padaryti, tai įsikąsti sau į sėdimąją ir suktis vilkeliu.
Reginys, tiesą sakant, fantastiškas! Nieko nėra smagiau, kaip ratu vis krintantis idėjos domino, stebuklingais sugadintais priežasties/pasekmės ryšiais prikeldami savo brolius tezes ir argumentus kito rato pusėje. Paradoksas – grožis. Grožis be veido ir be kūno, šoklus ir spirgantis.
Beje, apie grožį. Alfabeto piruetai, arijos ir (metalinių) pučiamųjų konecrtai, žodžio ir minties lenktynės (kuriose minčiai paskirta amžina autsaiderės dalia) skirti aprašyti šiai, kaip pasirodo, efemeriškai ir astrališkai sąvokai yra maždaug tiek pat prasmingi, kiek šio hipopotamiško sakinio visuma.
Grožis – gražus. Fin.

Ir dar vienas beje – jokiu būdu nepagalvokit, kad mano asmenybė dvilyoė. Ji įvairialypė, daugiasluoksnė kaip geras tortas – nors tikrai ne tokia saldi.
Turiu aš galvoje sau demoną, žaliaakį pagonį, nuobodų mandaguolį blyškiais skruostais, savigraužos slibiną (buvo kirminas, bet sėkminga dieta leidžia jam greitai augti), juodąją skylę (kur turėtų būtu atmintis), po teatro kostiumą kiekvienam sutiktam žmogui ir pagaliau, akiniuotą aroganciją.

Į langą vėl daužosi lemingai.

Užteks.

      Labanakt.


IV

Aš myliu žodžius – raides šiek tiek mažiau, o sakiniai jau sukelia nepasitenkinimą. Sakiniai per daug apkrauti prasme... Yra žmonių, mokančių – ne kiekvieną kartą, bet pakankamai dažnai, kad juos mylėtum – tą beprasmę prasmę paversti skoniu, kvapu, garsu, kurio nebuvo ir negalėjo būti paleidžaint sakinį iš lūpų. Bet tai retas atvejis (o ir gerai – kasdienė šventė kasdien ir būtų nuobodi), nes šiaip sakiniai – įrankiai. Na ir tegu, savo darbą jie atlieka puikiai... bet įrankiai retokai būna melsvi.
O štai žodžiai, žodžiai... Jei jie ir turi prasmę, įkišti į sakinio vidų, jos atsisako (ne praranda!), vieniši gracingai bėgdami nuo liežuvio ligi ausies. Ambientas, plėnis, žibutė, muzika, avokado... Nuostabūs žodžiai, nuostabūs vieniši – yra dalykų, kurie šalia į save panašių – bet ne identiškų – dalykų išsiskleidžia kaip benzinas ant vandens, ir žiba... Bet tai jau menas. Derinimas to, kas nėra ir neturėtų būti suderinama. Grynas (šiuolaikiniai standartai grynu pripažįsta bet ką, kas yra 98% ir daugiau. Priverstas nesutikti – vienas nulis nulis, ne kitaip) grožis – tai ne menas, ir menas jo absoliuto pasiekti niekad negalės. Grynas grožis – tai magija.
Žodis – grynas, iš dainos jo neišmesi, gali nebent pats iškristi. Iškrenta dvi akys, kazino laimi, ir užmuštas grožis čia pat nukraujuoja. Melsvai, melsvai... Kaip cigaretės dūmas. Ne išpūstas, o sliuogiantis nuo galiuko, kaip lašo kūnu brėžiamas antspaudas ant lango, tik užmiršęs teisingą kritimo kryptį...

Tai kas buvo parašyta po šitos eilutės neišgyveno per cenzūrą. Perbraukti žodžiai verkia – bet ką padarysi, jei sakininiai įrankiai buvo sulūžę...

Miegas.


V

Užvakar buvo mano gimtadienis. Aštuoniolika. Manęs paklausė, kas pasikeitė. Aš nusijuokiau ir pasakiau, kad niekas...

Ir nemelavau.

Aš, kaip ir pernai, ir visus metus prieš tai, turiu šėšėlius tarp nuogų šakų.

Ir to užtenka.