Ironijos teatras

Kai ūkanotą dieną
minios spraudžias
pro stotelę,
Ir neapykanta pasauliui
pro variklių burzgesį
sau skinas kelią,
Užgautos širdys
tolsta nuo slidžių liežuvių -
gelia.
--
Miglotoj sumaišty
antru dubliu
migdolinės indėno akys
žvelgia,
Ir varno juodumos
plaukuos
laukine laisve dvelkiant,
greit pasikeitusioj minioj
tyla nutyla -
kas pučia muilo burbulus,
kas stebi juos pro
fotoobjektyvą.
--
Bėgantis laikas
kuria sau siužetą:
(dar nesupratai?)
Marionetes ir pajacus
surikiuoja į lentynas -
po daugel metų, prašom -
galit kelt jam bylą.

Neliksi be vaidmens
ir tu,
nepripažintas aktoriau.
Gyvenimo teatre
kiekvieno rolė tampa
reikalingu faktorium.