Kaktuso paslaptis

Pro lietaus aptaškytą stiklą ant seniai nedažytos kadaise baltos palangės iš pažiūros pernelyg ankštame vazone pasaulį vertino aštriais spygliais apsikaišęs kaktusas.

Piktas ir niūrus stebėjo viską, kas vyko kambaryje ir už lango ketvirtame penkiaaukščio aukšte. Stebėjo ir mąstė. Ir niekada nieko nejautė, nes tvirtai tikėjo tiesa – tam reikia širdies.

Kaktuso mintys buvo tokios pat aštrios ir piktos, kaip ir jo spygliai, kuriais jis pernelyg didžiavosi. Kiek save pamena, jis nuo vaikystės buvo toks piktas ir nesuprastas, dygus ir labai vienišas. O gal tik pernelyg pasipūtęs ir savimyla, nes tarėsi esąs KITOKS. Tą savęs išskirtinumą jis nuolat pabrėždavo kitiems, o ypač kartą per savaitę jį laistančiai šeimininkei. Dabar kaktusas ir pats „dorai“ nepaaiškintų, kodėl taip nekentė jos. Gal pernelyg mažai dėmesio? Švelnumo trūkumas? Pavydas? Ar tik kerštas, kad atskyrusi nuo tėvų, brolių, seserų įkalino jį čia nykioje aplinkoje tarp tokių paniekos vertų augalų kaip begonija, azalija, sanpaulija arba plikas, nuolankiai suskliaudęs lapus, lyg šuo ausis, fikusas.. Ir kaip nesityčioti iš tokio, kuris tik ir laukia, kada šeimininkė jį paglostys, nuvalys dulkeles...

„Idiotas! Gėda“ – pykčiu degdamas kaktusas gailėdavosi, kad trumpučiais spygliais
niekada nepasieks bakstelėti kaimyno.

Dienų dienas jis leisdavo tyčiodamasis ir iš sanpaulijos mėlynų akių naivumo, švelnumo, iš begonijos ištįsusio išblyškusio nekvepiančio žiedo ir prakiurusių lapų ir puikavosi savimi:

„Ne. Jis kaktusas ne toks. Jis ypatingas. Jis neva turi charakterį. Va, pavyzdžiui, vakar šauniai pasmeigė ant jo nukritusį vorą. Dabar atrodė dar karingiau. Hmmm, įdomu, kodėl šeimininkė taip juo pasišlykštėjo. Argi jis nebuvo vertas pagyros?“

Vieną vasarą namuose atsirado maža mergaitė. Kai kaktusas jai nuoširdžiai bakstelėjo, ji ne tik nepradėjo verkti, bet nudžiugo, suplojo rankomis ir net išdrįso nuskinti jo spyglį. Ir dar pridūrė: „Jei būsi piktas, apkirpsiu žirklėmis“.

Šito kaktusui buvo per daug. Jis jautėsi pažemintas, įskaudintas iki kiekvieno spyglio ir šaknų galiukų, o gal net iki sielos(?) gelmių.

Nežinia, kas tose gelmėse slypėjo, bet nuo tos akimirkos, kai kaktusas pajuto mergaitės piršto kraujo skonį, kažkoks nenumaldomas švelnumas, ilgesys ir visą gyvenimą kauptas liūdesys peraugo į smalsumą sužinoti, kokios spalvos būtų jo paties žiedai, ar jie bus spygliuoti ir t.t.

Šeimininkė negalėjo patikėti, pamačiusi, kad kaktusas aplipęs švelniais pumpurais.
„Kaktusas žydi tik laiminguose namuose“ – pasakė ji aplink strikinėjančiai mergaičiukei.
Tą naktį kaktusas sapnavo mergaitę kerpančią jam spyglius, o ryte pasaulį pasitiko iškilmingu nuostabiu rožiniu žiedu, kurio aromatu kvepėjo visas kambarys. Kvailučiai drugeliai ir bitės atskridę pakopinėti nektaro čia pat, tarsi ugnyje, žūdavo ant kaktuso spyglių.

Kaktuso laimė truko tol, kol kambaryje nepasirodė mergaitė su žirklėmis. Ne, ji nekirpo kaktusui spyglių.

Nukirpusi nuostabų žiedą, užsikišo jį už ausies ir išskubėjo pasimaivyti prieš kieme kamuolį spardančius berniūkščius.

Kaktusas nemėgino verkti, nes nežinojo, kas yra ašaros. „Be to, jis juk Kaktusas. Jis KITOKS. Jis neva neturi širdies.“

Epilogas.
Tą karštą vasarą kaktusas išdžiuvo, nes šeimininkė pamiršo jį laistyti. Paskutinė jo mintis buvo „Įdomu, kaip aš vadinuosi lotyniškai?“
Mokslininkai teigia, kad kaktusai šimtamečiai augalai. Šis mirė sulaukęs tik septynerių.
Palaidotas nebuvo. Buvo tiesiog išmestas pro langą į taip visą gyvenimą nekenčiamų tulpių ir narcizų lysvę.

Moralo nėra.
Istorija užrašyta 2000 metais.