Pirmadienis

Pirmadienis – velniškai sunki diena, kai reikia vėl nerti į darbų sūkurį. Jei jau prakalbau apie darbą, reikia pasakyti, kad dirbti techninių tekstų vertėja smulkioje įmonėlėje, kurioje klesti patriarchatas ir vidutinis darbuotojų amžius yra 50 metų, irgi ne kažin kas – įdomiu, naujovių ir iššūkių kupinu darbu tikrai nepavadinsi.
Sėdau į mašiną ir pajudėjau link darbo. Nepamenu, kaip nuvažiavau pusę kelio, nes, gėrėdamasi saulėta diena, užsisvajojau, kaip būtų smagu atsidurti pajūry ir nerti į gaiviai vėsų Baltijos jūros vandenį. Atsitokėjus žvilgtelėjau į gretima eismo juosta važiuojantį automobilį. Naujutėlaitis „Peugeot 307“ - olialia! Dievinu prancūziškas mašinas, nes jos man atrodo pasakiškai gracingos. Deja, kol kas reikia tenkintis senutėle „mazda“. Rodos, vairuotojas (gana simpatiškas vyriškis) man mirktelėjo – tokia buvo pirmoji mintis, atėjusi į galvą, kai baigiau grožėtis automobiliu ir nukreipiau akis į vairuotoją. Antra iškart toptelėjusi mintis atvėsino mano entuziazmą, mat vyriškis dar kelis kartus mirktelėjo ir pasikasė paakį. Trečios minties nepamenu, nes kaip tik tada mano „mazda“ trinktelėjo į priešais stabtelėjusį automobilį. Šūdas, visiškas būdas! Kaip galėjau būti tokia žiopla?! Juk ir visiškam idiotui aišku, kad rytais dėl kamščių retai kada pavyksta atitraukti koją nuo stabdžių pedalo ir įjungti trečią pavarą. Įjungiau avarinį signalą ir iššokau iš mašinos. Dar nespėjusi priverti durelių išvydau nieko gero nežadantį vaizdelį. Pusamžis dėdulė su didžiulėmis prakaito dėmėmis ties pažastimis, kurios aiškiai buvo matyti ant jo žydrų marškinėlių, vėrė mane žudančių žvilgsniu.
- Kas tau davė teises, mažvaike?!
O, kad mokėčiau prikąsti liežuvį už dantų! Bet kur tau:
- Policija. Atsiprašau, aš…
- Policija! Kokia policija?
- Kelių policija.
- Duok boboms vairuot, tai…
- Tikrai apgailestauju, nepykit taip.
- Sušikai man visą dieną, kvaiša! Dabar pusdienį tąsysimės policijoje!
„Golfo“, į kurį atsitrenkė mano automobilis, vairuotojas vis putojo, ir tuo toliau, tuo labiau. Piktai burbuliuodamas sau po nosimi, vyriškis tupinėjo prie savo mašinos bamperio ir krapštė nuo jo atšokusius dažus. Laimei, didžiausias smūgis teko „golfo“ „forkopui“, bamperis tik šiek tiek įlinko, o daugiau nuostolių rodos nepadariau. Mano mašinytei, deja, kliuvo daugiau: sudaužytas bamperis, priekinės grotelės ir prakiuręs radiatorius, iš kurio plona srovele varvėjo žalias aušinimo skystis.
Dėdulė neleido man ramiai apverkti savo nuostolius:
- Duok du šimtus ir išsiskirstom.
Gera jam sakyti „išsiskirstom“, kai mano transporto priemonė toli nenuvažiuos, o jei dar delsiu ir leisiu išvarvėti visam aušinimo skysčiui, nenuvažiuosiu nė iki už 50 metrų esančios degalinės.
- Penkiasdešimt. – bandžiau derėtis, nes „Golfas“ beveik nenukentėjo.
- Išprotėjai! – subliuvo dėdulė. Vien policijai 150 mokėsi!
- Bet gi jų laukt ilgai reikės, - bandžiau suminkštinti širdį, - turiu 80, atiduosiu visus, gerai?
- Duokš. - „geranoriškai“ tarstelėjo.
Ištraukiau iš piniginės 80 litų, kuriuos dėdulė mikliai susigrūdo į prakaituotų marškinėlių kišenę, sėdo į automobilį ir nurūko. Nieko nelaukusi ir aš stryktelėjau į savo mašiną, užvedžiau variklį ir nuvažiavau iki degalinės, kur nusprendžiau laikinai ją palikti. Laikinai – tai tol, kol nusigausiu į darbą ir rasiu kokį paslaugų bendradarbį, kuris sutiks nutempti mane iki artimiausio serviso, kur paliks mane autoremontininkų (ar kaip ten jie vadinasi) valiai. Esu tikra, kad tie tai jau sugebės išspausti iš manęs – apie automobilius nieko nesuprantančios vištos – maksimalią sumą, kokią tik leis jiems paimti sąžinė, visad snaudžianti, pasitaikius progai apgauti patiklią moteriškę.
Puiki savaitės pradžia, nieko nepasakysi. Va čia tai nuotykis! Pati prisiprašiau, tik ne tokių nuotykių tikėjausi. Telefonu įspėjau šefą, kad šiandien vėluosiu, o apie vėlavimo priežastį papasakosiu paskui, nes šiuo metu liežuvį iškišus skuodžiu į darbą. Tiesą sakant, kol kas dar niekur neskuodžiau, o sėdėjau mašinoje ir gerklę spaudė didžiulis kamuolys, kuris, vos tik padėjau ragelį, prasiveržė nevilties ašaromis. Ir kodėl man taip nesiseka? Kodėl aš tokia išsiblaškiusi ir nesugebu normaliai vairuoti, kad vyrai vairuotojai, užuot eilinį kartą gavę progą padiskutuoti tema „leisk bobai vairuot“, stebėtųsi mano puikiais vairavimo įgūdžiais ar nirštų, kad, įgudusia ranka manevruodama automobilių sraute, visiems jiems nušluostau nosį.
Kai šiaip taip nusiraminau, užrakinau mašiną ir nuėjau link stotelės. Tiesą sakant, ėjimu to nepavadinti – lėkiau didžiuliais žingsniais, kuriais žirgliodama tampu panaši į „Tarnybinio romano“ pagrindinę veikėją Liudmilą Prokofjevną.
Įsėdusi į autobusą, turėjau maždaug dvidešimt minučių, kurias skyriau savigraužai ir savo daliai apverkti; šįkart mintyse, nes visai nenorėjau, kad gausybė autobuse sausakimšai susigrūdusių žmonių matytų mane ašarojančią. Išlipusi iš autobuso, nebesulaikiau gerklę gniaužiančių ašarų ir kone sriūbaudama nupėdinau į darbą. Tik prieš įžengiant į biurą man šiaip taip pavyko susivaldyti. Laimei, pamatę mano išraudusią fizionomiją užverktomis akimis, niekas nedrįso manęs klausinėti apie ryto įvykius ar bambėti dėl vėlavimo į darbą. Tik po gero pusvalandžio inžinierius Kazimieras mane atsargiai užkalbino, ir aš jam pasipasakojau apie ryto įvykius, be abejo, šį tą nutylėdama (kad įsisvaigus spoksojau į „pežo“ ir jo vairuotoją) ir šį tą pridėdama nuo savęs, pavyzdžiui, kad prieš mane važiavusio „golfo“ vairuotojas kažin kodėl nusprendė staigiai stabdyti. Likusi dienos dalis praėjo ramiai, o po darbo tas pats Kazimieras maloningai nuvilko mano automobilį į artimiausią autoremonto dirbtuvę.
Meluočiau, jei sakyčiau, kad ten mane pasitiko simpatiškas vaikinas šiek tiek tepaluotomis rankomis ir, susižavėjęs mano giliomis žiniomis apie automobilius ir automobilizmą, aptarė būtinus remonto darbus. Iš tikrųjų viskas buvo kiek kitaip. Paslaugusis bendradarbiais kartu su meistru stropiai tūpčiojo aplink mano „mazdos“ priekį ir aptarinėjo būsimus remonto darbus, o aš kukliai stovėjau atokiau. Visos smulkmenos, įskaitant ir apytikslį mokestį už darbą, buvo aptariamos su Kazimieru, o į mane niekas nekreipė nė menkiausio dėmesio, lyg manęs – automobilio savininkės – ten išvis nebūtų. Baigus apžiūrą, smulkaus sudėjimo vidutinio amžiaus meistrelis žvitriomis akutėmis nuramino:
- Galit atvažiuot po savaitės, bus kaip nauja. O jei rimtai, tai mašina jau visa prarūdijus ir galėtumėt dukrai naują nupirkti.
„Tėvelis“ šyptelėjęs atsisveikino ir paslaugiai parvežė mane namo…