"Eloji, Eloji, lema sabachtani ?'

keturiasdešimt parų
                            bėgi savo mintyse
                        sudžiūvusiom kojom
remiesi į suskerdėjusį dykumų asfaltą
                        su po lūpa prikibusiu
                                  kraujo lašeliu
                Tavo delnuose vinių žymės
              ir prisikėlimas po dienų trijų

                užkeltas ant medžio šauliai
              „Eloji, Eloji, lema sabachtani? “
                                          ir visa tai
                  kad lervos virstų drugeliais
                                  o žmonių norai
                      smėliu tarp Tavo pirštų
                    gyvenk manyje amžinai!