Nė žodžio apie vasarą

Gegužė iškukavo man šįryt iš miško ilgą et turtingą gyvenimą. Kaip tokiais atvejais būna. Pro atvirą langą į girią, vėjo mylimos užuolaidos oranžinės lyg katės murkė rumbas. Spiečius uodų suko viražus tarp gelsvų mano inkilo sienų. Pagal tą patį ritmą. Karštis Buenos Airiškas leidosi šilku ant veido. Krito žemėn lengvai liesdamasis, keturių bičių ištempta burė. Slogus karštis nebeleidžia išplaukt, užtvenkia kanalus, neišleidžia laivų. Atsikeliu, mintyse dar vakarykštis žaismas dangaus sferų. Esmi menki, o tiesos didžios. Tarsi ant laikrodžio krumpliaračio gyventumei ir nežinodamas suktumeis cirko vagonėly. Savaitgaliais su šeima važiuotum ant spyruoklės cilindro ar balanso ašies, įtvirtintos rubininiais akmenimis. Niekad nepagalvotum apie krumpliaračių darbą sefirišką. Esi tik Homo. Rašytum Antradieniui laiškus XHTML formatu, pagardintum aitriais CSS ir dar kažinkokiais, nepamenu vardo.
Ant ežero kranto, aptūpto Sėkmės Jaunimo, ant suolo trigubos lentos išsitiestum po Geltonąja Nykštuke, te degina odą, klastingi spinduliai kaitina kailį, akis. O apdairiai nerūpestingai bejausmiu veidu užtrauktum tabako suktinę ir nepagalvojęs pagalvotum apie laikrodžių pavarymą pirmyn. Aštuoniolikmetė užmerkus akis deginą odą šalia, kol pajuos anglimi. Aukštėja dūmai, liepsnoja vaitoja žaizdras. Celsijaus laipsnių užtektų virti stiklui venecijietiškam. Užsidarytum saloj, žinodamas asmeninį stiklo receptą. Nedrįsti užsisklesti, tapt samuraju, paliktu negyvenamoj saloj su 51-a divizija. Nespėjai parbėgt namo nuo ugnies caksinčios į palmių kamienus. Dezertyro kadras ir tribunolas Tokijuj. Tokijus... Tokijus. Purpurnis saulėlydis purpuriniais spinduliais baltam stačiakampy, kariški maršai apsuko galvą. O visa tiesa juk... nesakysiu kur, dar ne. Pakelk saldaus vyno prie lupų. Tokajiškas vynas skirtas ne gerti, lažyboms su Konstantinopolio sultonu. Paglostai ūsą, pamislyji ir sutinki lažintis. Tebūnie kilminga galva kris pamėkliškai išblyškus, jei vynas nesaldus. Bėgi bėgi, blaškaisi drugio sparnais į krištolinį taukinio langą, bet vynas saldus ir nieko čia nebepadarysi. Susižeri Osmanų biudžetą į kišenes, sultonas širsta, siunčia janyčarus tavęs gaudyt, bet jau vėlu, laivė tarp Heraklio stulpų, rymau atrėmęs kuprą į laivavirvių rezginį, barokiškus drožinius. Visi šventieji moksleiviškai peiliu išskobti galeros šonuos. Glostau ūsą ir purpurinio švarko kišenėse tarp seralio aštuoniolikamečių diademų ieškau sultono šveicariško laikrodžio Ženevos meistrų, laikrodis auksine grandinėle muša valandas ir ketvirčius. Ir visai ne į ritmą.
Pabudau ant ežero kranto. Nebuvau užsimerkęs tikinu save. Aštuoniolikmetė dešinėje užsimerkus tebesistengia tapti Etiopijos gražuole Seralio numylėtine, bet rytoj jai, gaila, teks vedžiotį taksą Šeškinėj ar kokiuos Pašilaičiuos. Cigaretė pribaigta, laikas keliauti.
Grįžtu prie ežero vakarėjant. Naujos cigaretės, nauji sapnai. Juodo alaus svoris pažadina. Sėkmės Jaunimas suokia pavasarines giesmes apie nekilnojąmą turtą. Suokiu iš paskos. Išsiskiriam tvirtai paspausdami rankas, pasižiūrėdami giliai pro akis. Suderėta gera kaina.
Išsiskiriam. Žingsniuojam dviese vieniši namo basomis ant statybinio žvyro, suplūktos žemės, taku tarp persiško stiliaus sodų.
Mąstau apie ekspediciją į Everestą ir laikrodinę tiesą..