Vasaros debesys brenda kaštonais
Tu nori įkvėpti alyvų - blaškaisi alėjoj
it Dzeuso ožka Amaltėja
liejasi pienas, s t a b d y k
rankom ir kojom
gniaužk lūpomis -
tirpsta žiedai, vis po vieną
nulaša paukščių, paslėpusių galvas,
posparniais,
pirštais
užmerkia akis - tarsi mirę
būtų ir vėlei atgimę
plunksnas
atgavę
ir s k r y d į,
kai oras raumenis
plaka, gaivina
peša, sprogdina
gerkles - stygas, varpelius, dūdeles
padalina vaikams - mažiausiems nelieka.
Apsižliumbia -
laša
kaštonai,
kūkčioja kol spinduliai balsus uždžiovina
tada ima laukti
vilnonių ėriukų piemens -
danguj uždūduoja
ir nukrenta vilnos nuo šonų:
š u o r a i s vis š u o r a i s
suvilgo kaštonus - vorom išputoja.
Elena, tai - Tavo kelias į Troją.