Ubagas

„Priėjęs prie vartelių, apsistojo bailiai, kaip ir nedrįsdamas jų atidaryti; paskum pamatęs mane gulintį dar labiau nusiminė ir drebančiu balsu paklausė:
- Pirksi plytą?.. “

Kalvelės buvo apaugę žalia žolyte – tokia nei trumpa, nei ilga, bet labai žalia. Švietė geltona besišypsanti saulė. Pro baltus debesėlius iki skausmo žydrame danguje sklandė balti paukšteliai. Tik šįkart niekas nepradėjo signalizuoti apie pradžią – neišlindo joks vamzdis. Taip tęsėsi kokią minutę, ir saulutė pradėjo krykštauti iš neturėjimo ką veikti. Paukštukai skraidė pirmyn ir atgal. Praėjo dar viena tyli minutė. Saulutė nebesijuokė – pavargo žandukai. Ir paukštukai nebelakstė taip greitai ir guviai kaip anksčiau.
Galiausiai kažkuris neapsikentė, ir iš už kalvelės pasirodė raudona pūkuota antena. Tiesiai į priekį žygiavo – jei taip galima vadinti mažučius skubius žingsniukus – raudonas neproporcingas žmogutis statinės formos šikna. Kad ir skubėdamas, jis tik po geros pusantros minutės nusileido nuo kalnelio ir priėjo prie tos vietos, iš kurios turėtų išlįsti vamzdis su garsiakalbis.
– Nėra garsiakalbio... – papūtęs žandukus pratarė jis tokiu mi - i - elu balseliu.
Saulutė nusijuokė.
Tada iš už kalnelio pasirodė violetinė trikampė antena. Ji linksėjo ir artėjo tol, kol pasirodė beždžioniškas snukutis didelėm išraiškingom plastmasinėm akim. Prie raudonojo žygiavo ir didysis violetinis.
– Ateik čia! – vėl sucypė raudonasis ir pradėjo epileptiškai moti raudona letena – nykščiu ir sulipusiais kitais keturiais pirštais. Pūkuotas toks.
– Sveikas! – kiek storesniu balseliu pradėjo rėkt violetinis.
– Nėra garsiakalbio...
– Nėra? – taip pat paklausė violetinis.
– Nėra garsiakalbio.
Ir vėl iš už kalnelio pasirodė antena. Tik šįkart ji buvo geltona, ilga ir gale užriesta.
– Ateik čia! – vėl pakartojo tiedu.
Į močiutės terbą panašus geltonas užpakalis priartėjo.
– Nėra–a garsiakalbio! – sušuko du padarai.
– Nėra?
– Nėra garsiaka–albio!
Paskui atėjo žalia negrė statinė.
– Nėra...
– Nėra?
– Nėra!
Taip jie pastovėjo minutę.
– Nėra garsiakalbio!
– Nėra garsiakalbio?
– Nėra garsiakalbio chichichi...
– Nėra?
– Nėra...
– Garsiakalbio!
Čia raudonasis tarbaklynis pastebėjo raudoną mygtuką.
– Mygtukas!
– Mygtukas?
– Mygtukas!
Raudonasis pasilenkė.
– Aš spaudžiu. Aš spau–džiu. Aš–spau–džiu.
Ir paspaudė. Staiga iš žemės iššoko dvipusis kirvis ir prakirto beždžionišką raudonojo snukelį. Kirvio ašmenų kampas įsikirto į akį – ji pradėjo kraujuoti, o pusė baltymo iškrito pro apatinį voką. Nukrito ant žalios žolės ir pasiliko gulėti. Raudonasis tiesiog pakvaišo iš skausmo. Jis puolė ant žemės ir pradėjo maskatuoti kojom, be perstojo kartodamas, kad jam „popa“. Terbos, kaip ir prieš tai, prie sužeistojo ėjo po vieną – nuo violetinio iki žalio. Kiekvienas sakė, kad raudonajam dabar „šakės... “, o kiti du perklausdavo: „Šakės?.. “ Saulutė krykštavo, žolytė žaliavo, iki skausmo žydrame danguje lakstė gra–žuoliai paukšteliai.
Che.
Trys maži vaikai, kokių ketverių ar penkerių metų stovėjo prie vitrinos. Jie žiūrėjo išplėtę akis, o pasirodžius kiekvienam gorilos vaikui pritariamai sumurmėdavo ir vienas kito klausdavo:
– Matei?
Jie juokėsi žiūrėdami į saulutę, bet buvo aišku, kad nė vienas iš jų nieko nemato. Buvo nuostabus rytas – pilki sluoksniuoti debesys gilino apsiverkusią prieblandą ir suteikė reikšmę visam pilkumui, visam purvui, limpančiam prie nuvalytų batų, visiems kailiniams ir juodiems rankinukams, visiems apsimiegojusiems šviesoforams ir varnoms, kurios buvo juodu šešėliu aplipusios šaligatvio medžius. Varnos buvo čia taip pat kaip vakar, užvakar ir prieš mėnesius, ir bus čia ryt ir poryt. Gyvybės paukščiai, sugebantys pramisti tiesiog iš nieko ir dar privedantys gausybę giminaičių.
Baltai raudonas kvadratas – plastikinis, apsaugotas žaliuzėm, bet nušiuręs – pro plyšį matyti voro galva, o žemė aplinkui šlapia ir smirdanti. Moteriškė tame kvadrate – garbanoti plaukai, prieštvaniniai akiniai storais rėmeliais, pilnas ir kupinas raukšlių veidas ir juokinga figūra. Ji turėtų būti pikta net kai toks gražus juodas dangus. Ji ir būtų, jei turėtų kuo pykti. Betrūksta žmogaus juoda striuke, kuris pasakytų:
– Tušinuką ir ploną matematikos sąsiuvinį.
– Juodą ar mėlyną tušinuką?
– Mėlyną.
– Šešiasdešimt centų.
Žmogus nuskubėjo, slėpdamas savo netikėtai pajuodavusią striukę. Žmogui nepatiko juodas rytas – jis norėjo matyt aušrą, kad galėtų jaustis tuo, kuris gali džiaugtis smulkmenom. Jam reikėjo į darbą. Darbe jis galės gerti kavą ir šiugždent popierių, o paskui galės penktą vakaro parvažiuot namo savo apipuvusia, bet dar riedančia mašina. Parvažiavęs jis galės šiek tiek užvalgyt ir gal net nusipirkt alaus. Kai žmona jo paklaus, ar sumokėjo mokesčius, jis atsakys: 
– Bet šitą mėnesį moki tu!
Žmona jam atsakys, kad visai ne taip buvo tartasi ir kad ji nebeturi nei lito.
– Kaip tai nei lito? O kur tie trys šimtai, kur prieš savaitę daviau?!
Žmona dar garsiau jam atsakys, kad ji maitinusi šeimą šią savaitę ir, suprantama, pinigų nebeturi. O jis štai tik alų pliumpiąs, galėtų nors už elektrą sumokėt.
– Ar aš jau po darbo negaliu alaus pagert?
O kiti turės apsimesti, kad nieko negirdi, ir taip lavės jų jausmingumas ir maištingas pyktis – bet tai turėtų praversti ateityje, kai kam nors reikės originalaus mąstymo. Kiti gali nulįsti į savo kambarį ir ten klausytis piktos muzikos.
Jis padarys valgyt ir atsiguls ant sofos. Televizorius kaip visada rodys nieką, o nieką žmogus galės apmąstyti. Ar mafija tokia kaip „Sopranuose“? Ar žmonės taip gimdo nesantuokinius vaikus kaip muilo operose? Kaip jis turėtų elgtis? Kas kaltas, dėl ko?
Jam nusibos, ir jis nueis į kitą kambarį, palikęs kitus vienišus. Greitai iš kito kambario pasigirs prislopintos aimanos. Kai jos baigsis, žmogus išeis iš kambario nepraradęs orumo ir savigarbos, bet jau sunkiau šnopuodamas, išsitrauks cigaretę ir nueis parūkyt. Vėl išauš juodas arba mėlynai raudonas rytas, ir ciklas prasidės.
Tarakonai!
Pradeda lyti. Kažkas tartum ašaroja svetimom akim, ir visi iškart tampa dvasingesni.
Tai skubančiajai dabar šešiolika metų. Ji gyvena dėl rytojaus, ji žino, kad rytoj ar poryt bus penktadienis, o po dvejų metų bus universitetas. Ji žino viską – kas, kada ir kaip bus. Ji galvoja apie gražius dalykus – neduok, Dievulėliau brangiausai, pagalvoti apie ką nors nesterilaus ar žeminančio. Ji tiki. Tiki. Tiki! Tiki Geruoju Dievu, tiki orumu, tiki savimi, tiki tobulybe, tiki garbe, tiki draugyste, tiki meile ir bando visus juos rasti. Radusi ji pakiltų kitų ir savo akyse, pajustų tą jausmą, kylantį nuo apačios. Kad žmogus, nors vienas žmogus ne–ga–lė–tų jai atsispirti ir laikytų gražia, ir norėtų su ja pasimylėt. Kad bučiuotų ir tikėtųsi kažko daugiau. Kad eitų su ja visur ir visi matytų, kad ji ne viena. Ji galėtų didžiuotis. Iki to laiko ji rašys eilėraščius apie gražius dalykus ir skaitys knygas Apie Gyvenimą. Kaip galima jos nemylėt?
Dangaus juodumas po truputį rausta, kol įgauna veninio kraujo spalvą. Puikiai matosi visi žiburiai – trys raudoni lėktuvam, du geltoni prastesnėm mašinom, du neoniniai – geresnėm, begalė violetinių, baltų ir oranžinių – žmonėm. Kad nors žmonės būtų oranžiniai, balti ir viokletiniai – nors trijų rūšių. Kvadratiniai pastatai, apsilupęs tinkas, cementinės tvorelės ir rūkantys vaikai. Viskas šlapia.
Kartu su užpakalio sušlapimu atsirandu aš. Aš stambiame plane, sėduosi ant cementinės tvorelės ir jaučiu graužimą. Aš matau juos visus – piktus ir tuščius, neprotingai gerus ir kvailai laukiančius, kompleksuotus dėl savo storumo ir plonumo, girtus ir beviltiškai beviltiškai blaivius. Pasižiūriu į savo konteinerinius sportbačius, paltą iš „Naujos siuntos“ ir apšlapintas kelnes – pajuntu begalinį norą prisigert – kaip kitaip būtų galima įžengti į jų pasaulį? Visa, kas žiba, – auksas, visa, kas nori prisigert, – žmogus.