fenomenai

Fenomenai, dirbtiniai ir natūralūs, pasakos apie tikrovę.


***

Vienas indėnas tapydavo ikonas. Kiti indėnai nesuprato, ką jis daro ir kam to reikia, bet jam netrukdė. Indėnai šiuo klausimu buvo tolerantiški. Tiesą sakant, indėnas, kuris tapė ikonas, irgi nelabai žinojo, kam to reikia, bet tai jam patiko.
Po daugelio metų indėno ikonas surado meno kritikai ir parašė sensacingą straipsnį apie indėną, kuris pralenkė savo epochą.

***

Uogienė ilgai stovėjo rūsyje ir surūgo. Rūsyje gyvenusi žiurkė surado surūgusios uogienės stiklainį  ir ją valgė. Dėl to žiurkė apsvaigdavo ir keldavo riaušes. Net ir neapsvaigusi žiurkė buvo  sunkiai sugyvenamas padaras, bet nuo uogienės ji tapdavo tiesiog šlykšti. Visų laimei ji rūsyje gyveno viena, todėl nieko negalėjo nuskriausti. Žiurkė mintyse kurdavo smurto scenas ir negalėdama jų įgyvendinti prisiragaudavo uogienės iki sąmonės netekimo. Uogienė greitai baigėsi. Žiurkė liko. Ji toliau gyveno rūsyje viena. Žiurkė kantriai laukė, kol surūgs uogienė likusiuose  stiklainiuose.
Esu įsitikinęs, kad tai nėra istorija apie meilę. Be abejo, laimingos pabaigos irgi nebus, kol pasaulyje bus žiurkių ir uogienės, kurią žmonės palieka rūsiuose.

***

Trys filosofiškai nusiteikę kurmiai ėjo per tundrą ir beeidami išalko. Netrukus jie priėjo viešojo maitinimo įstaigą.
- Ne viskas yra taip, kaip atrodo, ir niekada nebūna taip, kaip turėtų būti, – pagalvojo kurmiai ir patenkinti savo filosofija nuėjo toliau.
Iš paskos ėję kiti trys kurmiai tą dieną filosofiškai nusiteikę nebuvo, todėl nieko negalvoję užsuko į viešojo maitinimo įstaigą, kur daug ir skaniai pavalgė.
- Sotus alkano neužjaučia, – pagalvojo filosofiškai nusiteikę kurmiai.

***

Gyveno kartą katinas ir katė, kurie visada laikėsi etiketo reikalavimų. Be to ,jie buvo nepažįstami.
Kartą jie prasilenkė viešajame transporte nepasisveikinę, mat sveikintis su nepažįstamais žmonėmis (taip pat ir katėmis) – blogo išsiauklėjimo požymis.
Gali būti, kad jeigu jie būtų ne taip gerai išauklėti, ši istorija turėtų kitokią pabaigą…Dabar tai istorija panaši į daugelį kitų, nutinkančių kasdien įvairiose viešose vietose.

Beje, istorija dedikuojama Elenai, nes…nes taip reikia.

***

Vienas indėnas buvo išradėjas ir vis ką nors išrasdavo. Kartą jis išrado ratą. Išradęs ratą indėnas pasidarė sau vežimaitį, kuriuo važinėdavosi nuo kalno. Bevažiuodamas savo vežimaičiu nuo kalno indėnas įvirto į griovį ir smarkiai susikūlė. Kiti indėnai iš to ilgai ir smagiai juokėsi.
- Štai tau ir progresas ,– sakė jie plyšdami juokais ir savaip buvo teisūs.

***

Gyveno kartą bebras, kuris mėgdavo sakyti, kad jo niekas nemyli. Kai jo draugai jam sakydavo: “Arnai, mes tave mylim!“ (o bebro vardas buvo Arnas), jis ironiškai šypsodavosi. Bebras mėgo filosofiją ir manė, kad meilė yra kažkur žvaigždėse. Jis nemokėjo skraidyti, bet mėgo žiūrėti į žvaigždes. Tiesą sakant, tai, kad Arnas manė, kad jo niekas nemyli, netrukdė jam būti puikiu bebru. Arnas daug dirbo, maloniai bendraudavo su bebrais ir kitais žmonėmis, todėl buvo visų mėgstamas ir gerbiamas.
Kai senatvėje jis suposi savo pintame krėsle maloniai pavargęs nuo gyvenimo ir išgirdo skambinant varpus, bebras nieko nesigailėjo. Į kambarį užėjo mirties angelas ir nusiėmęs skrybėlę mandagiai su juo pasisveikino.

***

Ežį kamavo įkyrus klausimas „Kas aš esu?“. Ežys įstojo į universitetą. Kai jis nuėjo laikyti įskaitos, dėstytojas jam pasakė:
- Pasižiūrėk, į ką tu panašus, visas dygliuotas ir pasišiaušęs. Tu gi pankas! - ir įskaitos ežiui nepasirašė. Nuo to laiko įkyrus klausimas „Kas aš esu?“ ežio nebekamavo.
Ar ežys baigė universitetą mūsų dominti neturėtų, nes istorija yra apie vieną įkyrų klausimą.

***

Vienas opšrus* buvo labai dievobaimingas. Kiti jo pažįstami opšrūs anaiptol nebuvo dievobaimingi. Greičiau bedieviai. Bedieviai opšrūs mėgdavo iš religingojo opšraus pasišaipyti. Tad vieną kartą, kai opšrus su kitais opšrumis plaukė valtimi ir pasakojo, kaip Jėzus vaikščiojo vandens paviršiumi, šie juoko dėlei paprašė jo tai pademonstruoti. Pasitikėdamas Dievo apvaizda dievobaimingasis opšrus žengė iš valties...
- Dievo nėra, – spėjo skęsdamas pagalvoti opšrus.
- Aš esu, – nusišypsojo Dievas.
Dievas mėgo pajuokauti.

*Opšrus – barsukas.

***

Kanalizacijos kolektoriuje gyveno žiurkė, kuri neblogai grojo įvairiais muzikos instrumentais. Laisvalaikiu ji kūrė dainas apie tai, kaip jai nereikia pinigų, kanalizaciją ir laisvę. Šiek tiek pinigų pragyvenimui ji visgi užsidirbdavo grodama metro stotyse ir požeminėse perėjose. Vieną dieną pro metro grojančią žiurkę praėjo prodiuseris ir pasakė:
- Tokia muzika žmonėms nereikalinga. Žvaigžde netapsi.
Žiurkė nusispjovė ir grojo toliau. Žvaigžde ji netapo.

***

Vieną kartą trys indėnai žiūrėjo televizorių. Tuo metu televizorių dar nebuvo. Indėnai turėjo televizorių išgalvoti. Išgalvotas televizorius nieko nerodė. Netgi žinių. Dėl to indėnai nieko ir nematė.
Motopauta buvo indėnų vadas ir tokiomis kvailystėmis neužsiėmė. Motopauta sėdėjo, rūkė pypkę ir žiūrėjo į tikrus bizonus. Tuo metu jis išgirdo tris indėnus nirštant dėl to, kad jų televizorius nerodo žinių. Motopauta supyko ir primušė tris indėnus pypke per galvą. Nuo to laiko nė vienas indėnas nežiūrėjo televizoriaus. Motopauta buvo protingas žmogus.
Moralas:
Joks televizorius nerodo tikrų bizonų.

***

Gyveno kartą uodas, kuris dažnai svajodavo patekti ten, kur būtų labai (labai labai) daug kraujo.Kartą laikraštyje jis perskaitė apie kruviną konfliktą Artimuosiuose rytuose. Uodui kilo mintis. Jis įsirašė į svetimšalių legioną ir buvo nusiųstas į vieną iš karštųjų planetos taškų. Ten jį suvažinėjo tankas.
Nors kraują siurbia ne uodai, o uodės, tai istorijos esmės nekeičia. Bet kokiu atveju negerai yra geisti kraujo artimo savo, karas yra blogai, o ir išsipildžiusios svajonės kartais prie gero nepriveda.

***

Viename mieste nebuvo didvyrių, bet buvo žiema. Ant palangės žydėjo begonijos. Vienas bebras kažko laukė, nes nujautė, kad artimiausiu laiku kažkas turi atsitikti. Į miestą atėjo pavasaris. Mieste vis dar nebuvo didvyrių. Bebras vis dar kažko laukė. Jis turėjo ko laukti, nes nuolatos kas nors atsitikdavo. Begonijos žydėjo išneštos į balkoną. „Kur dingo didvyriai?“ mirgėjo laikraščių,  antraštėse. Laikraščiai neprisiminė, kad didvyrių mieste nebuvo niekada.

***

Radijas pranešė:
- Bijai vilko-neik į mišką.
Indėnai tai išgirdo ir bijodami vilko į mišką nėjo.
- Kiek vilką bešersi, vis tiek į mišką žiūri, - mąstė vilkai, pro narvo grotas žiūrėdami į apsnigtas zoologijos sodo liepas.
- Štai taip atsitinka, kai vieni gali, bet nenori, o kiti nori, bet negali, – pastebėjo trys filosofiškai nusiteikę kurmiai, eidami per mišką, kuriame nebuvo nei vilkų, nei indėnų.

***

Oposumas ilgai žiūrėjo į trikampį apskritimą ir kvadratą, ieškodamas prasmės formoje. Prieš akis jam nuolat šmėžavo nuogos pėdos ir atominės bombos vaizdiniai ir trukdė susikaupti meditacijai. „Saulė leidžiasi vakaruose“ supykęs užsirašė oposumas. Po to jis parašė baisiai piktą knygą apie tai, kad  Žemėje per daug gyventojų.

***

Voverė po audringos nakties per tundrą svirduliavo namo ir švilpavo daugeliui žinomą šlagerį apie tai, kaip negalima nusipirkti meilės*.
- Taip, – mąstė ji sau – jie meilė būtų parduodama,  jos būtų parduotuvėse... o ir pinigų neturiu. Neparduodamos meilės už neturimus pinigus nenusipirksi.
Atsitiktiniai praeiviai nepatikliai kraipė galvas.
* - the Beatles „Money can‘t buy me love“.

***

Ežys atsibudo išpiltas šalto prakaito. Iš tamsos į jį stebeilijosi dvi blizgančios nemirksinčios akys. Akyse žybčiojo dvi mėnulio pilnatys, labai panašios į trečiąją, pasikorusią medyje už lango.
-Paprasta problema – paprastas sprendimas, – pamanė ežys, įjungęs šviesą ir nusukęs į sieną oposumo iškamšą. Ežys vėl užmigo, ir pramiegojo savo tarnybines pareigas, dėl ko vėliau turėjo nemalonumų.