Fantazija - į nuoširdžią gyvenimišką lyriką

Šokinėdamas vaikas per balas
įkrito Dievui į ausį,
šis sėjo pupą,
kad įkalintą laisvę atgautų.

Kaip čia yra! - paklausia Martynukas
stuksendamas į knygą akį,
ak, nuo tų minčių, plaukai
baronkos formos klaustukais raitos.

Kiek čia sliekų visokių,
tokių gleivių, šlykščių ir negražių,
kiek čia raganų su kačergomis besimakaluojančių
tarp kojų ir varlių

Martynukui net kumštis iš pykčio
ir vėl susigniaužia...
- Šitiems nedorėliams tuoj parodysiu! -
kurie nekaltąją princesę šitaip skriaudža.

        -Tu kurmi, ačkarike Zanūdijau,
          bestuburi, blemba, mauk į savo teritoriją!

Paraudo nosytė maža,
Martynukui ištarus nešvankų žodėlį,
ui, krūpteli, ir iš gėdos užsidengia net veidelį.
O už kampo maža Marytė viską girdėjo...
- Oi mamyte! Aš ir vėl praradau mergelę...