Šventinio šaltkrėčio epizodai (2)

šiokiadieniai

Kairioji ranka nevalingai trūkčioja. Verčiuosi ant šono, prispaudžiu po savimi. Vis vien nerimsta. Grubaus šalčio diegliai plinta pro petį, kaklą, apima galvą. Pulsuoja vyzdžiuose. Tai mano dievas nenori man atleisti. Jau savaitę, po to, kai mečiau, užmigti neduoda, negailestingai laužtuvu skaičiuodamas kaulus. Sekinančios nemigos naktims slenkant kalbuosi su juo. Bet tūkstančiai "atleisk", išrėkti į tamsą, jo nenumaldo.
Negaliu pakeisti laiko. Keičiu vietą.

Nakties įkarštyje. Dima susirango ant skuduro prie radiatoriaus.
- Ar tu su manim? - pakviečia.
- Suprask... Aš negaliu, - nukreipiu žvilgsnį pro langą. Matydamas jį dabar, neišlaikyčiau. Akyse miegantys namai.
- Prisiminiau anekdotą, - Dima raitojasi rankovę. - Šliaužia narkomanas bėgiais ir stena: "Kokie statūs laiptai. Kokie statūs... Bet niekis, štai ir liftas atvažiuoja. "
- Kas iš to?
- Liftas į abi puses... Kai leidiesi - kyli.
Draugas užsimerkia. Jo mintys dulkėmis nusėda ant grindų.
- Švinta? - dar paklausia.
- Nematau, - akyse miegantys namai.
- Švinta.

Zaicevos rankose tirpsta dienos likučiai. Šiose rankose nurimdavau lyg smėlis laikrodžio dugne. Laikas mane apvertė.
- Kada išskrendi?
- Tau ištrūko saga, - tarytum negirdėtų manęs. - Aš surasiu. Įverk, - paduoda adatą ir siūlą.
Virpančiais pirštais nenulaikau siūlo. Kuo labiau stengiuosi susikaupti, tuo didesne amplitude jis laksto.
- Nurimk, aš pati, - siūlas paklūsta jos pirštams.
Rūpestis pažadina ištroškusius norus.
- Neskrisk... Aš mečiau.
- Blaškaisi, šokinėji apie savo izoliniją. Neramus. Nespėju šalia tavęs. Tu per daug... per daug drebi.
- Negali pakeisti laiko, todėl keiti vietą. Lėktuvas kils ir leisis. Būsi kitur, bet liksi šiandien. Tu...
- Paleisk mane.
Apkabinu ją, bučiuoju. Ant lūpų ašarose tirpsta dienos likučiai.
- Paleisk mane.
Mano akys net nesudrėksta.

Geltonos kambario sienos prisigėrusios nematomos įtampos. Grimztu minkšoje sofoje, tramdydamas kreivą pyktį. Pyktį, kurio prisirijęs dievas įnirtingai baladojasi po kaukolę.
- Atrodai pavargęs, - panelė Štok prisėda per saugų nuotolį.
- Toks gimiau.
Kaulėtomis rankomis glosto nupenėtą katiną. Turbūt visą maistą jam atiduoda, pati trupiniais pasitenkina.
- Tikriausiai mąstai, kad aš tau į motinas tinku.
- Nežinau. Pagamintum ko.
Atneša koldūnų. Suvalgau paskubomis, jausdamas patenkintą jos žvilgsnį.
- Nesijaudink, netinki, - gesinu šviesą. - Gulkimės.
Panelė Štok nusirengia. Priglunda, šaltais pirštais juda mano kūnu.
- Tu visas drebi.
- Jei tau nepatiks, aš sumokėsiu.

Prie pažįstamo stalo ragauju maistą. Iljičiaus lemputė blykčioja, neleisdama susivokti.
- Ar skanu, vaikeli? - girdžiu motiną.
- Karšta.
- Vėją panosėj turi.
Žinau, nors nematau, ji sėdi šalimais.
- Kas ten? - rodau į kampe susigūžusį berniuką.
- Miega vaikas. Prisidūko... Atleisk jam, mažas dar.
Supurto skaidrus supratimas: tai mano dievas, ramus ir nekaltas, vertas atleidimo.
- Ir tu, vaikeli, miegok. Mie...

- ... gok!
- Kas dabar? - paleidžiu sapną iš akiračio.
- Nemiegok! - juokiasi Dima. - Jaunystė pro šalį praeis.
Nepykstu, kad pažadino. Pasitaisau skudurą po galva. Nemigos savaitė baigėsi.
- Pro adatos skylutę lengviau pralįsti, negu sugrįžti, - konstatuoja draugas.
- Nepataikiau sugrįžti. Rankos drebėjo.
Spoksau į pranykstančias lubas. Iš tiesų - švinta.

Atleidau savo dievui, kad ramiai ilsėtųsi. Jei kartais sudreba rankos, žinau - tai mano velnias, nenuorama, ugnelėmis svaidosi. Su velniu susigyvensiu. Turiu vėją panosėj.