Ieškomasis

Rytdienos laikraščio antraštės rėkė:                     
Ieškom pradingusio tyruos poeto!                       
Jį neseniai toks šunėkas ant šėko
skaitė, po to emigravo į Kretą.

Kalba, kad skolos aną pažinojo.
Tirpo pažįstami, skolos pradingo.
Liko tik eilės: ne šiandien – rytojui.
Liko prie baro beretė madinga.

Spalvą plaukų devynių nusakyti
būtų sunkoka ir net rizikinga.
Nosis viena ir net dvejos akytės,
dar šypsena, kuri gimstant pradingo.

Ūgio nežemo: galva virš tribūnos.
Teigia kiti, kad galvos neturėjo.
Teigia – gyveno. Ko tik nebūna:
ėmė ir kartą prapuolė kūrėjas!

Lieknas toksai, be visuomenės svorio.
Tik vakarais pasunkėdavo gramais.
Kalė kuolais ir neklausė, ar nori?
Dingo žmogus. Ir kodėl jūs taip ramūs!

Našlės neieško, kaimynės nerauda.
Anstoliai kryžkelės durų netranko.
Eina pro šalį profsąjungos, skautai.
Daugtaškiais springdamos tyli patrankos

Verkia tik vėjas – matyt, susidėjęs
buvo su dainium, gyveno seklyčioj.
Dingo poetas, iš išvaizdos – vėjas.
Eisiu. Nenoriu įkliūti netyčia,

keltis kasdien – lyg vis būtų Velykos.
Buvęs niekuo, aš nenoriu būt viskas.
Jūs neieškokit – kiek mūsų čia liko?

Pagarbiai:
                Juzefas von Erelickas.