Dievo pirštas sėdi bistro ir geria alų. Staiga įsiveržia albanų policija:
- Mažuti, ant tavo nugarytės mūsų nacionaliniai žiedukai. Biški į cypę sėsi. Nei suši, nei koldros negausi.
- Vaje, vaje- sudejavo pirštas.
mėgstu istorijas apie pirštus! štai dar viena (tiesiog navejalo, nepykit už ilgį ir prastą vertimą):
Kelis kartus į šarvuotį iššovė, ir kulkos skambtelėjusios atšoko. Vienas žibintas sprogo, minia aplink mus sustugo iš džiaugsmo.
- Na ką gi, - tarė Čiapajevas, - viskas kada nors baigiasi. Dėmesio, Anna...
Anna atsargiai nudengė kulkosvaidį. Kulka trenkėsi į duris prie pat stebėjimo akutės, ir dėl viso pikto aš atsitraukiau tolėliau. Ties kulkosvaidžiu palinkusi Anna lipte prilipo prie taikiklio, o jos veidą iškreipė šaltas įtūžis.
- Ugnis! Vanduo! Eteris! Žemė! Metalas! – sušuko Čiapajevas.
Anna spėriai pasuko valdymo rankenėlę, ir bokštelis tyliai girgždėdamas ėmė suktis aplink savo ašį. Kulkosvaidis tylėjo, ir aš pasimetęs žvilgtelėjau į Čiapajevą. Jis ramindamas mostelėjo. Apsukęs ratą, bokštelis sustojo.
- Negi užsikirto? - paklausiau aš.
- Ne, - pasakė Čiapajevas. – Tiesiog jau viskas.
Ir tada aš pastebėjau, kad daugiau nebegirdžiu nei šūvių, nei balsų. Išnyko visi mus pasiekdavę išorės garsai. Liko tik tylus motoro burzgimas, kuris vėl tapo girdimas.
Anna nusileido iš bokštelio, prisėdo greta ir užsirūkė papirosą. Aš pastebėjau, kad jos pirštai virpa.
- Tai buvo molinis kulkosvaidis, - pasakė Čiapajevas. – Dabar aš galiu papasakoti tau, kas tai. Iš tiesų tai joks ne kulkosvaidis. Tiesiog prieš daugelį tūkstantmečių iki budos Dipankaros ir budos Šakjamunio atėjimo į pasaulį, gyveno buda Anagama. Jis negaišdavo laiko aiškinimams, o tiesiog nurodydavo daiktus savo kairės rankos mažyliu, ir iš karto atsiskleisdavo jų tikroji prigimtis. Kai jis rodydavo į kalną, šis dingdavo, kai rodydavo į upę, ji irgi dingdavo. Tai ilga istorija – žodžiu, viskas baigėsi tuo, kad jis parodė į save ir tuojau pat išnyko. Iš jo beliko tik tas kairysis mažylis, kurį jo mokiniai paslėpė molio gabale. Molinis kulkosvaidis ir yra tas molio gabalas su budos mažuoju piršteliu. Labai seniai Indijoje gyveno žmogus, kuris tą molio gabalą mėgino paversti galingiausiu pasaulyje ginklu. Tačiau vos jis pragręžė molyje skylutę, pirštas parodė į jį patį, ir žmogus išnyko. Nuo to laiko pirštas buvo užrakintas skrynioje ir gabenamas iš vietos į vietą, kol nepasimetė viename Mongolijos vienuolynų. O dabar dėl daugelio priežasčių jis atsidūrė pas mane. Aš pritaisiau jam buožę ir pavadinau moliniu kulkosvaidžiu. Ir ką tik mes jį panaudojome.
(c) Pelevinas. "Čiapajevas ir Pustota"
ant durniaus
ant durniaus
avys gieda
ant durniaus geriausia yra pasitiesti deki ir su termosu piknika padaryti- durnius toks glotnus, ne rambetas, bishki prie meno, bishki prie misliu
:) "isgyvenimas ir kuryba", atrodo taip vadinasi Wilhelmo Dilthey straipsnis apie literaturos fenomenologija. atsiprasau, kaip tik tuo uzsiimineju dabar, tai tavo eilius :) pataike i pati centra: matau, kaip reminiscencingai (puikus zodis!:) sukondencuoji savo pastaruosius patyrimus i "Dievo pirso aresta" (by albanai). gal tiesiog per daug zinau.
biški labai nešvarus ir netinkantis poetinei kalbai žodis. o čia juk eilėraštis(?). vaje, vaje kažkaip taip ir nieko nepasako. gal reikėtų kokio svaresnio žodelio. aš manau.