Bound To Darkness

Tu klausi kodėl mes slepiames ilgėjančiuose šešėliuose?
Kodėl mes taip mėgstame tamsą? Kodėl išvydę pirmąjį aušros nuspalvintą dangaus ruoželį už horizonto skubame slėptis?
Ar tikrai nori žinoti? Žinojimas tai ir jėga... ir kančia. Jis slegia, velka paskui save amžino liūdesio šleifą. Jis dusina.
Kaip labai nori žinoti? Ar tavo noras pakankamai didelis?
Tu užsispyrusi, bet neįsivaizduoji ko prašai.
Tavo smalsumas pražudys tave.
Bet tu man patinki. Aš leisiu tau sumokėti kainą.
Mes - amžinai paženklinti liūdesio ženklu. Tai matyti mūsų akyse, šypsenose, tai užrašyta mums ant kaktų. Visus, kurie buvo

šalia, kuriuos gerbėme ir mylėjome, kurių nekentėme ir šlykštėjomes, juo visus nunešė laikas. Prisiminimai išbluko. Savaime

aišku. Viskas tik detales. Nesvarbios smulkmenos. Jausmai ir baimės nuojautos ir norai - viskas dingo.

<...>

Taip, tik naktį gali matyti žvaigždes. O žvilgsnis į jas, tai tarsi žvilgsnis į amžinybę. Vienintelis dalykas kuris mus lydi

kiek galiu prisiminti.

<...>

O tu supratingesnė negu galvojau...

<...>

Dabar tu žinai. Laikas sumokėti kainą.
Šauki? Tavęs jau niekas nebeišgirs.
Gali bėgti, bet štai tu jau ir mano glėby.
Nespurdėk, nebijok. Viską atiduočiau jeigu galėčiau dabar būti Tavimi.
Viskas greitai baigiasi.
Tik mes niekada...