Laikas, užmigęs kryžkelėj

Povandeninis sodas

Dėk bluostą prie bluosto, iki pasibaigs,
      iš prigimties mėnesiena taiki,
kol nelipa ant gerklės. Ji mus medžioja,
bet mes pasislėpsim gilioj eketėj –
      gilioj eketėj vyšnių užveisime sodą.
Atplaukite rudenį submarinu –
                                      bus uogienės.


Slogutis

Gal tai būgnais iš buivolo odos
    laukinių gentis iššaukė lietų ir priepuolį,
gal tai tik traukinys sostinę kirto pusiau –
nežinia, bet nubudus, be jokios priežasties
    bėgiais į prarają darda širdis.


Sapnas apie paukštį

  Virš sausakimšo miesto nuo debesies
atsiplėšia paukštis ir smenga skradžiai mane.
Meldžia gerti, o aš nematau savo rankų.
Šakomis kabinuos į save – išsiráusiu ir eisiu
ieškoti vandens. Nubundu –
          paukštis geria iš tavo miegančio veido.


Vidurdienis

Po varpu, po liturginiais dūžiais susėdę
fotografuojam pasimatymus, riedutininkus,
    suirutę varnų kareivinėse, kol zenite
sustoja laikas. Pasilenkia ir lyžteli.
    Po to – nueina sau. O tu manei,
                kad saulėj įdegė kakta ir lupasi?


Kaip rišami arkliai

Laikas, užmigęs kryžkelėj, sapnuoja mus.
Jo karčiuose įsižiebia rasa ir ščiūva vėjas.
                Tylu, nors imk ir tyčia susijuok.
Šešėliais virtę jam ant kojų veržiam
sabotažą – taip pievoj rišami arkliai.

  Jeigu nutvers ir pasodins – vis tiek kartu.