Išdrožtus iš šviesaus bambuko du pagaliukus,
Kiniečių raštais - mistiškais ženklais - dabintus
Į plaukus, žvaigždžių dulkėmis pasidabruotus,
Įsismeigiau, saldžiarūgšte egzotika apgirtus.
Pastelinėm spalvom tapytame pasaulio horizonte,
Kur saulė leidžias kai pas mus pakyla,
Tu plaudavai rankas ne vandeniu, o kažkodėl tekila (?),
Ir skleisdavai man Vakarų miglas ir Rytų tylą.
Sėdėdavom ant nutrupėjusio pasaulio krašto,
Nuleidę į bedugnę svylančius padus. O rodėmės,
Pačiais galiukais pirštų (gal net jų plaukelių raštais)
Pasiekę karstelėjusį Nemirtingumo skonį.
Staiga valdingu užmoju paleidai mano plaukus -
Vilnijo, sukos, (smaugė?) aplink kaklą pynute.
Ir, sviedęs du pagaliukus bedugnėn, išrėkei
Kvatodamas: "Meluoja jie! Visi kaip vienas valgo šakute! "
pabaiga - uoga. tik, gerb. kolege, rimas vietom į autoavarijos auką panašus, o ritmas be vežimelio turbūt nepajuda. tas labai permušė visą kūrinio pajutimą. man labiausiai patiko antra strofa (nepaisant paūmėjusio rimo neįgalumo ;)). žodžiu, su menkais siužetiniais liapsusais duočiau 4, bet už tai suluošintą ritmiką turiu numušt iki 3. lyg tas mano balsas kažką lemtų ;)))
Nu man tapo staiga neaišku: kodėl tik du pagalius stato:)
Vienas iš nedaugelio, kuris sudomina, daug papasakoja(pasako), bet daug ir nutyli... ir panašiai. Trumpai sakant, sunku gerą ir pakomentuoti. Keista. Neįdomūs man tie rytai, bet kas ir, svarbiausia, kaip parašyta patiko.Gal radau savęs tame, kuris pagaliukus išmetė į bedugnę. Įsidėsiu į mėgstamiausius. Tyčia įsidėsiu.:)
to tamsiaplawke:
nereikia čia tų savų interpretacijų... pagaliukai asocijuojasi tik tiek, kad šitą eilių mintyse ir truputį popieriuje buvau sudėliojusi dar prieš Tamstai žinomą "incidentą". O tik šiandien jį pabaigiau, nesistengdama įpinti tarp eilučių jokių papildomų asociacijų. ;]
skaiciau uzsisvajojus (oj tie pagaliukai plaukuose man kazka primena, oi kaip primena - labai subjektyvu!:))
duociau keturtis, jei galeciau (pabaigoj susimale baisiai wiskas, per daug skiemenu, blin:( )