kai jausmus aplanko badas

Matau
Tavo siela plevena
Kaip balta vėliava po karo
Jausmus aplanko badas
Pamišusi meilė
Kaip išprotėjęs juokdarys
Malantis liežuviu apie subyrėjusią svajonę
Ir vis tiek tikiu
O žolės žalumas lapkričio pabaigoj
Primena
Mintis užvaldžiusį
Motinos pamokymą:
„Pamesi save ir Dievas tau atleis niekada“
O mano pasiklydęs buvimas
Blaškosi
Tarp senamiesčio griuvėsių
Ir vis kaip maldą ar užkeikimą
Kartoju tavo vardą
Tarsi amžiną viltį
Degu