poeto gimimas (arba kita pasaulio sukūrimo versija)

pradžioje, sau susikūrė žemę, dangų, atsiskyrė po skliautu

šviesa – nakties akys, mano mieloji. nutilk.
perpylė svaigulį per piršto storį ir pašlakstė.
ji atsimerkusi, rasose išmylėtoji, tik vėpsojo.
per lūpų svorį spaudėsi orą ir akys atsiskyrė
į obuolius naktis, į baltymą diena – į vienetą
netobulą, jų žvilgsniai susirišo ir keitė dieną
rytas. jis matė, kad jai gera ir ritosi - žemyn

atskyrė save nuo jūros į sausumą pilnėdami, savim grožėjos
 
dangaus mėlynės akiduobėse jūromis pildėsi,
o tirštas žvilgsnis kontūrus nužiūrinėjo taikiai.
lūpos skyrėsi nuo lūpų skiesdamos atspalvį -
jau sausuma keliavo sūrutėlis lašas migdamas,
pamiršo savo tikslą, mažėdamas sopulingai.
gyvybėmis pakvipo; naktis į pilną priartėdama
ji pynėsi kasas iš ašarų – jis smėlyje parašė, sau

įsikėlė vienas kitam į žaizdas simboliais – nakties-dienos 

šviesuliai per delnus kirto ir skylėmis dabinos;
spindėdamas jos žvilgsnis į skliautą lipdamas,
išpylė šviesos metą – save nustebusioji išvydo.
o jį tik protarpiais pritraukdama po tamsą ganė.
nuo užrašo ir nuo smilčių  pritrynusių - sukruto
iš paskos dusdamas paspėti, akis pripildamas;
į mėnesieną rinkosi sula - prieš gerti leidžiant

aplink gyvybes kūrė, per sausumą į  jūras, iš  sausumos į orą

traukos  išbudinti, tolę kūnai, virdami artėjo,
šiurpuliai po odą braidė iki kelių šlaputėliai
nagais ant nugarų plėšrūnai pjovėsi – tyliai,
o dusulio kreivi garai sprogino medžių šakas
ir kalėsi žolė į panages, iš panagių sėklomis
biro. pasklisdama gyvybė vijos kūnu, jungė
neapjungiamą. Jis matė, kad jei gera – artėjo

brandintas užvis svarbiausias vaisius save pažinti leido –iš visų pusių

penktą jų pažinties dieną jau įsčiose pažino,
kaip iš paveikslo, veidrodžiais išpiešto, augo.
nutilt tada ji sau leido ir nenuspėjamai pilnėt.
o pievomis ridenosi skausmas spygaudamas,
išplėštas šonkaulis apginti nepajėgęs, klupo
ant rankų neprinešiotą, spausdamas glėbyje.
jis matei, kad jei gera – atėmė. likimo valiai

jau tvirtino abu kelius skirtingus, tik nužvelgė ką padarė -  abejingai

persipynę kvapai bukino žvilgsnius į asfaltą,
sekino save ir akyse užtvankas rentė, ašaros
trynė iki skaudulio odą, kad nieko nebeliktų,
kad liktų, tai ko rankomis pakelti nepavyktų.
ir paskutinį karta susikibo lūpos, ir rankomis
keliavo sūrimo grioviai, be paslapties –atminti
jai vis dar buvo gera, o jam tiesa žaibavo tiesiai

nuo nuovargio diena paskutinioji – poilsyje skendo pavėsingam

nugaromis atsisukę išsiskyrė – nesisukiodami,
žolėje nuvirtęs, jis skaičiuodamas žvaigždes ir
nesupratęs klaidų savo, pečiais į žemę rėmėsi.
kitoje pusėje, prie miestelio skelbimų lentos, ji
stovėjo tingiai akimis pervėrusi nuotrauką naują.
naują išsirinko, naujam pasauliui. viską užmiršo,
tik placentą vilkdamas vaikas nesuprato kur jam –
vieta