Jonas nebuvo pašautas
jau ilgus metus
beribiuose frontuose, ribotuose
bunkeriais, bombų duobėm
ir tranšėjomis,
kur-ne-kur viela stilizuotomis -
kaulų ir kaukolių šiandien per
dujų miglas nesimato.
Nematom ir Jono, bet žinom -
tikrai nepašautas, neverk motin,
tikrai
Matėm bamboj dar vis jis
tamposi naują milinę ir sveiką
granatą - visut visutėlę,
jei ką, sako jis, vos užėjus
į karčiamą kokią kaip mat
visus pavaišinčiau, jei
užu alubario nagas koks, jeigu...
užu tokius mes kovojom?!
Jis pyksta kartais ir džiaugiasi -
Jonas, mat nepašautas
dar nuo vaikystės pats
akį kaip sakalo turi
arti neprieisi...
Nebent tiktai kojom į priekį -
prie jo, jojo bambos,
tarp bombų duobių, iš duobutės
jei nori ištraukti milinę -
geriau trauk žariją,
nes jis nepašautas jau metai
iš metų vis laižosi lūpas,
gyvenimo nuodėmes mindamas -
nugraužtus kampus ir palangę
ir priekrosnį šildantį šiurpiai,
kai vos nepašovė -
dabar - tai tiktai
pasakų lapai,
ištryškusios seilės - pyragai,
ataidintis klyksmas ir kaminą
kemšantys spirgantys papai -
svarbiausia pirmam neprašauti,
kai moteris
jau nusitaiko...
ir, regis, kad laikas kartojas
Du kartus perskaičiau ir du kartus savęs paklausiau: o prie ko čia skrandis :))) Matyt šį kartą tavojo kampo per bombas, per bambas nepagaunu. Bet ir negaudysiu. 4
Jis pyksta kartais ir džiaugiasi -
***
svarbiausia pirmam neprašauti,
kai moteris
jau nusitaiko...
***
wOLLE:) tHAT IS GREAT. i DON'T FIND ENOUGH WORDS TO EXPLAIN MY FEELINGS AND MINDS...:) Saunu. Mirtis-i megstamiausius:)
Tu ką Vandi, meilės fronto kareiviu dirbi? Šiaip labai rimtai skaičiau ir gilinausi iki 'pasakų lapai - kemšantys spirgantys papai', po to ėmiau juoktis:)