ak, mažas esi...

Kai aš buvau dar mažutė,
mėlynai dažydavo pašto dėžutes.
Kai aš buvau dar mažutė,
Mėlynai dažydavo pašto dėžutes.
Kai aš buvau dar mažutė,
MĖLYNAI dažydavo pašto dėžutes.

Tai buvo laikai, kai: kiekviena mama mokėjo megzti šiltos vilnos dryžuotas kojines, šalikus-kepures gėlėtos medvilnės pamušalais ir vata ties ausimis; kiekvienas tėtis mokėjo fotografuoti (ir net ryškinti!) juodai baltas pablukusias akimirkas; darželio kieme plastmasiniais kastuvėliais sniego tvirtoves statydavome, rausvai melsvai akvarele užliedami; žiemos buvo tikros: iki kelių gurgždantis sniegas, krištolo skaidrumo ir sulos saldumo varvekliai, vaikai prišalusiais liežuviais prie metalo tvorų ir čiuožyklų; Raudonųjų ir Baltųjų karus žaisdavom lietais kareivėliais (nepamenu kurie ten turi būti geriečiai – berods Raudonieji?); auklėtojos sekdavo pasakas apie drąsius pasieniečius ir vesdavo prie ežerėlio nesuvalgytą duoną gulbėms ir antims trupinti; berniukai (irgi tamsiai mėlynais rūbais) kleksais pamargindami rašalu laiškelius rašydavo mergaitėms tvarkingai rudomis suknutėmis, baltomis apykaklėmis, juodomis plisuotomis prijuostėmis, kaspinais kaselėse dabintomis; girą ir garizovkę (už 1 ar 3 kapeikas) gerdavome (nesiginčyk dėl kainos, nepameni, juk!); kisielių vogtą sausą krimsdavome – žinoma, kad ne iš bado; prie proškų eilėje tris kartus atstovėdavome su skirtingomis ne mūsų mamomis; už lenino galvą duodavo net 5 porcijas eskimo ledų; rusiškai ne tik keiktis mokėjome; diržo gaudavome; po netikrais kirminais besispjaudančiais topoliais be akropolių ir made in China prekių laimingi augome.

O Tavo rogutės – nors ir nuostabiausios pasaulyje – visą žiemą pas mus liūdnai kamputyje laukė lauko taip ir nepamačiusios. Ak. Mažas dar esi. Nesuprasi...