* * *

Užlipau ant kalno kartą
          Vėjo atsigerti
          Ištiesiau rankas
Ir bežadėje palaimoj augau pas žvaigždes

Pasileidau tekinomis per bekraštį lauką
          Horizontą pasivyt
Lėkt šviesos sparnais safyro tyruos
          Laiką išbaidyt

Parkritau pritrūkęs kvapo vidury laukų
            Įkvėpiau karštai
Apsupty erdvių beribių
Po giedrais skliautais

Žvaigždės - taip aukštai maži taškeliai!
Horizontai - lakiai minčiai nepaklysti per platu!
Tai kodėl gi negalėjo būt man lemta
              Gimt lauku?