Kad mane kas pririštų voratinklio siūlais,
Leistų ranką ištiest, lyg nematant, kur eit,
Kad tik tyliai kaip vėjas truputį mylėtų
Ir ryte pro sapnus pasakytų: "Ateik".
Kad mane kas nuneštų į glėbį paėmęs,
Gailiai žydint klevams ta žaliąja rasa,
Kad tik kartais krauju mano laiką žymėtų,
Jei ir vėl per ražienas aš eičiau basa.