Geros mergaitės

Geros mergaitės neverkia,
jos tik pasako tiesą, nuo kurios pačios išsigąsta ir pasaulį sugėdina.
Geros mergaitės palieka ramias vietas, kuomet visi bėga slėptis,
susiranda patį nesaugiausią kelią ir šypsodamos moja lietuje pralekiantiems limuzinams.
Geros mergaitės moka dėkoti už svetimus vaikus kurie saugiai susisuka lizdus po jų baltom širdim
ir nepastebi plačių, išvarvėjusių nuo šilumos šypsenų besmegenių veiduos.
Geros mergaitės gyvena mažuose inkilėliuose ant palangių džiovindamos svetimą sąžinę,
kurią dievai naktimis pakuoja ir sudeda į vokus siunčiamus dangaus paštu.
Gerų mergaičių ašaras surenka raganos plauti kareivių antkapius,
atsiradusius po teisingo karo.